Nuo 2010-ųjų klubui vadovaujanti Vilma Venslovaitienė besibaigiančius metus, atsižvelgiant į kilusius iššūkius, vertina pačiu aukščiausiu balu.
Prisiminusi maksimalius tikslus ir neįgyvendintą svajonę, šį balą sumažina iki aštuoneto. Būtent neperžengtas UEFA turnyro grupių etapo slenkstis tapo tuo šauktu deguto medaus statinėje: pratęstas tarptautinis sezonas Konferencijų lygoje būtų garantavęs beveik 3 mln. eurų premiją.
Iš viso žalgiriečiai 2021-aisiais sužaidė 50 oficialių susitikimų – tai daugiausiai per 33 sezonus nuo nepriklausomybės atkūrimo. „Žalgirio“ tvarkaraštyje buvo 36 rungtynės A lygoje, 5 LFF taurės turnyre, 1 Supertaurės rungtynės, 4 Čempionų lygoje, ir po 2 UEFA Europos lygoje bei UEFA Europos konferencijų lygoje.
Įveiktas pirmas Čempionų lygos atrankos etapas bei apgintas šalies čempionų titulas garantavo stabilumą klubo finansų eilutėse.
Ilgametė klubo vadovė šiomis dienomis nekantriai laukia stratego Vladimiro Čeburino atsakymo dėl kitų metų, tik po jo būtų galima pradėti rimtesnius komandos komplektacijos darbus.
Netrumpame pokalbyje V. Venslovaitienė pasidalijo mintimis apie LFF sprendimą, keičiantį situaciją Lietuvos futbolo rinkoje, paaiškino, kodėl Konferencijų lygos grupių etape dalyvavusios Talino „Flora“ pavyzdys nėra aktualus Lietuvos futbolo klubams bei Nacionalinio stadiono svarbą „Žalgiriui“, kuris, jos manymu, turėtų tapti naujo impulso šaltiniu.
– Kokį balą rašytumėte „Žalgiriui“ už 2021-uosius?, – paklausėme V. Venslovaitienės.
– Žiūrint į maksimalius tikslus, tada aštuonetas. Vertinant visų metų eigą, jog visa komanda rimtai persirgo koronavirusu, turėjome 50-ies rungtynių sezoną, keitėme trenerį, vėl iš naujo formavome komandą, tada rašyčiau „dešimt su pliusu“.
Svarbiausi sezono tikslai įgyvendinti, tad negaliu vertinti aštuonetu. Bet mes visada siekiame maksimalių rezultatų, to, kas neįmanoma.
– Klubas tarptautiniame fronte turėjo ne vieną galimybę prasibrauti į UEFA Konferencijų lygos grupių etapą, tačiau to padaryti nepavyko. Ko pritrūko, jog „Žalgiris“ būtų įgyvendinęs ilgai brandinamą svajonę?
– Apie tai klubo viduje kalbėjome iškart po pasirodymo Europoje. Labai skaudžiai tą nesėkmę išgyvenome, bet visi viską padarė. Suveikė psichologinis faktorius, žaidėjų supratimas, jog tai yra ranka pasiekiama. Tai pakišo koją. Žvelgiant į komandos statistiką, vienareikšmiškai turėjome būti grupių etape. Bet psichologija lemia tokius dalykus.
Čia galima prisiminti 2018 metais mūsų sėkmingą seriją siekiant susigrąžinti A lygos aukso medalius. Buvo rungtynės su „Atlantu“, statistika įspūdinga, bet įvarčio nepasiekėme, sužaidėme 0:0. Tokiose rungtynėse pralaimėjome čempionų titulą.
Tai psichologija, nieko daugiau. O kaip suvaldyti psichologiją? Su patirtimi, kaupsime ją, nes sėkmę reikia užsidirbti.
– Kaip klubo biudžetą paveikė pandemija? Ar verslas nesumažino savo įsipareigojimų klubui?
– Kadangi tapome čempionais ir įveikėme pirmą Čempionų lygos etapą, pandemijos įtaka buvo minimali. Naudodamasi proga noriu padėkoti mūsų rėmėjams, savivaldybei.
Rėmėjai, kaip ir įprastais laikais, taip ir pandemijos metu liko kartu su mumis. „Žalgirio“ šeima didelių nuostolių nepatyrė, išskyrus negautas pajamos iš bilietų, nes pusę sezono žaidėme be žiūrovų.
Negaliu sakyti, kad jos sudaro ženklų skaičių klubo biudžete, tačiau tai – tam tikra dalis mūsų biudžete.
Kitas dalykas – buvo privaloma skraidyti užsakomaisiais skrydžiais. Tai papildomos išlaidos, tačiau tai minimali įtaka biudžetui turint omeny, jog pasiekėme esminį tikslą – tapome čempionais.
– Nuo kito sezono A lygos rungtynėse privalės žaisti trys lietuviai, kaip tai keičia komandos komplektavimo klausimus?
– Turės labai didelę įtaką, ir ne tik „Žalgiriui“, o, ko gero, visiems Lietuvos klubams. Dar nelabai susigaudome, kaip visa tai suvaldyti. Laukia didžiulis iššūkis.
Ar kyla lietuvių vertė rinkoje? Dar to nepajautėme, bet neabejoju, kad pajausime. Dar laukiu trenerio Vladimiro Čeburino atsakymo dėl kito sezono, ar jis lieka kartu su mumis. Be trenerio, komplektacijos darbų nepradedu. Sutarėme, jog atsakymą pateiks iki gruodžio 15-os dienos.
Šioje vietoje į klausimą atsakyti negaliu, dar nevyksta pokalbiai. Kitas dalykas, visi žaidėjai, su kuriais jau preliminariai kalbėta, dabar nori paatostogauti ir pasižiūrėti, kas čia bus, nori sulaukti daugiau pasiūlymų. Tai normalu. Rinka pradės judėti šiek tiek vėliau, tada ir matysime pokyčius. Dabar kol kas štilis.
– Šiemet jaunimas debiutavo Čempionų lygos atrankos turnyre, rungtynės Vilniuje sulaukė išties nemenko dėmesio, mano manymu, dvikovą stebėjo apie 1500 žiūrovų. Panašu, Vilniaus publikai įdomus ir toks tarptautinis turnyras, ir iš lietuvių sudaryta „Žalgirio“ komanda?
– Manęs visiškai nenustebino sirgalių gretos tose rungtynėse. Džiaugiuosi, jog žaidėjų artimieji, giminaičiai, draugai, klasiokai atvyko pasižiūrėti ir palaikyti. Galiu reziumuoti, tai dėl to, jog Čempionų lyga.
Į Pirmos lygos rungtynes ateina palaikyti mūsų jaunimą, bet ne tokiomis gretomis. Reikia suprasti, jog tai buvo istorinis Lietuvos futbolui įvykis, pirmą kartą „Žalgiris“ turėjo teisę dalyvauti šiame turnyre, tad normalu, kilo euforija.
Jūs suprantate, „Žalgiriečio“ akademijos bendruomenę sudaro 600 vaikų. Pridėkime tėvus, senelius, klasiokus, tai tose rungtynėse ,sakyčiau, žiūrovų galėjo būti kur kas daugiau.
Kita vertus, tai normalu, vietinius natūraliai labiau palaiko vietos publika, nes yra kitas santykis. Legionierių santykis yra kitoks, bet čia yra sprendžiami visiškai kiti tikslai.
Dėl to mes turime akademiją, ugdome talentus, jog ateityje „Žalgiryje“ dominuotų lietuviai. Mes turime tokią viziją.
Bet žvelgiant plačiau, Europos kontekste aukščiausiame lygmenyje žaidžiančiuose klubuose iš esmės nėra vietinių. Pavyzdžiui, Čempionų lygos klubuose vietiniai sudaro minimumą, tas, aišku, liūdnai skamba, bet tai yra aukščiausio futbolo lygio situacija.
– Išskirtinis yra Talino „Floros“ atvejis, Konferencijų lygos grupių etape žaidusioje estų komandoje nebuvo nei vieno legionieriaus. Kiek jums buvo įdomu sekti „Floros“ tarptautinį pasirodymą ir ar toks klubo pasirinktas kelias gali būti aktualus Lietuvai?
– Vieša paslaptis, tai yra federacijos klubas, jos prezidento Aivaro Pohlako projektas. Ir tai ne vienintelis klubas, išlaikomas iš federacijos lėšų. Yra gal 4-i ar 5-i aukščiausios lygos klubai, išlaikomi federacijos ir turi savo strategiją.
Tiesiog Estijos federacijos prezidentas nuėjo tokiu keliu. Ar tai sveikintina, ar ne, nežinau.
Sovietų Sąjungoje „Žalgiris“ buvo Lietuvos rinktinė. Aš iš esmės vertinu lygintinus dalykus, klubą su klubu, federacijos projektų negaliu lyginti, nes čia biudžetai neriboti ir jie gali daryti, ką nori. Jie nesprendžia išgyvenimo klausimų. Jie turi biudžetą ir dalina, kaip nori.
Tai klubas, dirbantis Estijos rinktinei. Kitas klausimas, kiek tai metų trunka ir kokia kaina.
Mes turėjome Nacionalinės futbolo akademijos (NFA) projektą, kuris neišgyveno iki šio momento.
Kuri schema geresnė, nežinau, nedrįstu vertinti, nes aš neįsigilinusi į tą Estijos sistemą. Tik, mano manymu, ji pažeidžia bet kokį konkurencijos principą, bet tai ne mano reikalas. Mes gyvename Lietuvoje, savame kieme ir turime savo veiklos modelius.
– Saulius Mikoliūnas minėjo, jog „Žalgiryje“ bus tiek, kiek bus reikalingas pačiam klubui ir komandai. Išvysime Saulių 2022-ųjų „Žalgiryje“?
– Su Sauliumi yra kalbėta, jis turi atsakyti, ar nori toliau žaisti, ar ne. Čia jis sprendžia, nes jam ne 27-eri. Jei jis nori ir gali, jokių problemų, jam vieta čia yra.
Noriu pridurti, jog kiekviena komanda turi branduolį, savo lyderius, aplink kuriuos lipdosi visa ekipa. Saulius turi didžiulį autoritetą, kuris uždirbtas darbu, charizma, yra mylintis ir futbolą, ir „Žalgirį“ ir yra vilnietis. Tai labai svarbu.
– Infrastruktūros situacija nuo jūsų darbo „Žalgiryje“ pradžios iš esmės nepasikeitusi, kaip 2009-aisiais, taip ir dabar klubas be savo treniruočių bazės, be stadiono, kurį galėtų laikyti savo namais. Jūsų manymu, ar dar po gero dešimtmečio galima tikėtis pokyčių šioje srityje? Ar klubo ateities vizijoje yra numatyti tokie infrastruktūros projektai?
– O kuris Lietuvos futbolo klubas turi savo treniruočių bazę ir savo stadioną? „Sūduva“ nėra pavyzdys, nes ir futbolo maniežas, ir „Hikvision“ arena – su Marijampolės rajono savivaldybe įgyvendinti projektai, panaudojant ES paramos lėšas.
Šiandien ne tik Lietuvos, bet ir visi Lenkijos futbolo stadionai yra miestų stadionai, atiduoti futbolo klubams.
Jei klausiate, kada „Žalgiris“ turės savo bazę, tai atsakau – niekada, nes mes esame Lietuvos futbolo aplinkoje. Nebent reikia tris metus paeiliui įveikti Čempionų lygos grupių etapus ir tada gali sakyti, jog galima kažką statyti.
Šios dienos realijomis, tai neįmanoma klubui, ir ne tik Lietuvos. Turėti laisvus 30 milijonų eurų ir žemės sklypą miesto centre yra nerealu. Mes esame adekvatūs.
Krepšinio arenos Lietuvoje buvo pastatytos Vyriausybės lėšomis ruošiantis Europos čempionatui.
Galiu lygiai taip pat paklausti, kuris Lietuvos krepšinio klubas būtų įstengęs turėti savo areną? Nė vienas.
Tad ir Vilniaus „Žalgiris“ nėra pajėgus turėti savo bazės be miesto ar Vyriausybės pagalbos.
Mes niekuo neišskirtiniai. Tiesiog mes esame toje situacijoje, jog galime kalbėti apie kurio nors UEFA turnyro grupių etapą, nekalbu apie Čempionų lygą. Kodėl gi nepradėti žengti tuo keliu ir svajoti.
Jei pavyktų, su banko paskolomis, su didžiulėmis finansinėmis, verslo rizikomis, galima bandyti to siekti. Bet ne anksčiau, kaip 2-3 metus pažaidus grupių etape. Tokia karti realybė.
– Spalį sudėti parašai ant Nacionalinio stadiono koncesijos sutarties, realu, jog po kelerių metų Vilnius turės 15 000 vietų areną. Kiek ji aktuali ir reikalinga „Žalgiriui“?
– Aš įsivaizduoju, jog mes būsime vieni pagrindinių to stadiono naudotojų. Tikrai labai svarbus statinys, ne tik „Žalgiriui“, bet ir Vilniaus futbolo bendruomenei. Jos potencialas yra didžiulis, nes tiesiog sostinėje daugiausiai gyventojų ir jų skaičius auga.
Bet reikia suprasti, kad vilnietis, turintis pinigų, renkasi kokybę. Turint šį stadioną, net neabejoju, jog per keletą metų stadionas bus užpildytas.
Tai bus ta pati sistema, kaip su krepšinio arenomis ir jų lankomumu. Kodėl žmonės eina į arenas? Nes gauna švarią kėdę, malonų aptarnavimą ir dar reginį. Žmonėms reikia tokių pramogų.
– Bet ne kiekvienos Lietuvos krepšinio čempionato rungtynės sutraukia tūkstančius, yra tokių, kurias stebi vos keli šimtai žiūrovų kelis tūkstančius talpinančioje arenoje. Vargu, ar futbolo sirgaliai plauks į Nacionalinį stadioną stebėti eilinių A lygos rungtynių tarp „Žalgirio“ ir kurio nors čempionato autsaiderio.
– Laikas parodys. Visas tas lygis kils, ne tik vienos komandos kontekste. Neabejoju, kad ateis tas laikas, kada A lygos čempionatas taps konkurencingesniu. Vėl paminėsiu Lenkijos pavyzdį, kol joje nebuvo tų naujų gražių futbolo arenų, tol nebuvo tūkstantinių žiūrovų gretų ir išperkamų bilietų į rungtynes.
Kai 2010 metais pradėjome dirbti su „Žalgiriu“, važinėjome aplinkui, tyrėme rinką ir tą regioną – Latviją, Estiją, į Lenkiją dažnai keliaudavome.
Kai tik atsirado nauji stadionai, ir ta subkultūra ėmė vystytis spačiau. Tad vieno atsakymo nėra, viską lemia ir bendras ekonomikos lygis. Jei suderinsi rungtynių laiką, patogų futbolo sirgaliui, realu turėti ir A lygos rungtynėse iki 5000 žiūrovų.
