„Visi šie įvykiai yra didžiulė nelaimė. Absoliutus siaubas. Aš nežinau, galbūt dėl šių žodžių aš būsiu įkalintas arba nužudytas, bet aš kalbu tai, ką galvoju ir ką matau, – rusų „Youtube“ tinklaraštininkui specialioje beveik dviejų valandų trukmės laidoje kalbėjo I. Denisovas. – Aš kurį laiką apskritai negalėjau miegoti arba miegodavau po keletą valandų. 2022-aisiais metais, šitokie dalykai... Galbūt aš neapsiskaitęs, neišsilavinęs, nežinau istorijos, tačiau man niekas nesugeba paaiškinti prasmės. Aš prieš (triukšmas, – paslėptas žodis karas), aš prieš tai, kad žmonės žūva.“
Didžiąją karjeros dalį Sankt Peterburgo „Zenit“, o vėliau Machačkalos „Anži“, Maskvos „Dinamo“ ir Maskvos „Lokomotiv“ komandų marškinėlius vilkėjęs saugas futbolo batelius ant vinies pakabino 2019 metais. Per savo aktyvius metus jis buvo pagarsėjęs tuo, kad beveik niekada neduodavo interviu, tačiau matydamas įvykius Ukrainoje nusprendė netylėti, net jei supranta kylantį didelį pavojų.
„Aš pats turiu tris sūnus, ir pirmas klausimas, kurį uždaviau savo žmonai, skambėjo taip: jeigu jiems būtų 18, 19, 20 metų, ir jeigu juos paimtų į frontą? Kas būtų? Net negaliu paaiškinti, ką aš jausčiau. Visiškas siaubas ir vidinė katastrofa. Nežinojau, ar kuo greičiau išvažiuoti ar likti Rusijoje, bet galų gale supratau, kad myliu savo šalį. Nesiruošiu niekur važiuoti, bet tokių minčių tikrai buvo. Visgi nusprendėme likti, nes negaliu gyventi užsienyje, aš visgi vietinis rusas. Man nereikia ispanijų ar prancūzijų, man reikia, kad viskas būtų čia, ramu ir taika.
Vaikai apie Ukrainos įvykius neklausinėja, bet namie yra uždrausta žiūrėti televizijos laidas. Žiūrime nebent filmukus ar filmus. Jokių žinių mano namuose paskutinius dešimt metų nėra. Galbūt žmona kažkada kažką rytais ir žiūrėjo, bet aš to nežinau. Kai esu aš, žinios namie nežiūrimos. Ką reikia, sužinau internetu. Jūs ką, galvojate televizijoje rodo teisingą informaciją?
Mūsų pirmojoje Maskvos gimnazijoje, kur mokosi vaikai, ačiū Dievui, apie tai nieko nešnekama. Pats klausiau vyriausios dukrelės. Ir jeigu mano vaikus verstų būti pionieriais arba kažkuo panašiu, aš juos iš mokyklos atsiimčiau ši karto. Mokyčiau juos namuose, nes, mano nuomone, nei vaikų, nei apskritai žmonių negalima kišti į rėmus ir versti daryti tai, ko jie nesupranta. Pasikartosiu, aš irgi daug ko nesuprantu. Ir man niekas nieko nesugeba paaiškinti arba įtikinti, kad Rusija elgiasi Ukrainoje teisingai.... Bet iš esmės aš labai bijau, kad su bendra švietimo sistema ir esama padėtimi šalyje bus prarasta dar viena karta“, – kalbėjo buvęs futbolininkas.
Paklaustas, ko labiausiai bijo, Igoris atsakė tiesiai šviesiai – karo.
„Labiausiai aš bijau karo. Aš bijau, kad ant mūsų namų pradės kristi bombos, žus žmonės, žus vaikai. Aš normalus žmogus, normalūs žmonės bijo. Ir tie, kurie dabar šneka neva nieko nebijo, visai kitaip užgiedotų, jei pradėtų kristi bombos čia, Rusijoje. Aš bijau dėl savo vaikų, kurių turiu keturis – tris berniukus ir dukrą. Tačiau aš noriu gyventi savo gimtinėje. Ir noriu turėti teisę kalbėti. Nesuprantu, kodėl žmonėms tai uždrausta. Aš neagituoju eiti į aikštes, tačiau aš nesuprantu, kodėl žmonės yra priversti tylėti ir negali išsakyti savo nuomonės, kad yra prieš“, – sakė jis.
Prabėgus kelioms karo dienoms I. Denisovas žiniasklaidoje pamėgino išplatinti savo įrašytą kreipimąsi į Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, tačiau nesėkmingai.
„Visi atsisakė tai platinti, – Igoris kalbėjo apie žiniasklaidą, kuriai su savo teisininku Michailu Prokopecu siūlė publikuoti savo kreipimąsi. – Aš buvau pasiruošęs atsiklaupti prieš jį ant kelių ir maldauti, kad visa tai nutrauktų. Nes jaučiau, kur tai veda. Man nebuvo gėda tai padaryti. Bet niekas neišdrįso to paviešinti.“
Kovo 4-ą dieną V. Putinas pasirašė įstatymą, draudžiantį „feikų“ apie Rusijos armiją platinimą – prasikaltusiems gresia iki 15 metų kalėjimo.
– Kodėl visi bijo pasisakyti karo Ukrainoje tema? Treneriai, vadovai, žaidėjai? – I. Denisovą klausė „Youtube“ laidos vedėjas.
– Man asmeniškai ir mama, ir sesuo kalbėjo – nesikišk, nereikia. Bet aš negaliu tylėti. Toks jau esu. Kodėl tyli kiti? Reikia klausti asmeniškai kiekvieno. O kitas galbūt galvoja, kad visa tai nesvarbu? Bet mane stebina, kad futbolo pasaulis tyli. Aš pasakysiu dar vieną dalyką. Jeigu nebūčiau užbaigęs karjeros dar prieš trejus metus, jeigu būčiau dar tik 29-erių ir žinočiau, kad šeimą išlaikyti bus sunku, vasario 25-ąją aš būčiau su tuo pabaigęs. Būčiau tiesiog išėjęs iš futbolo ir tai faktas. Nesvarbu, kad būčiau praradęs daugybę pinigų, bet nebūčiau galėjęs žaisti. Aš miegoti negalėjau, kaip aš būčiau galėjęs žaisti? Man tai baisu, tai baisi problema.
– Kaip reaguojate į tai, kad UEFA pašalino Rusijos rinktinę iš pasaulio čempionato, o klubus – iš tarptautinių varžybų?
– Manau, kad tai teisinga.
– Teisinga?
– Taip. Todėl, kad... Žinote, aš savo seseriai pasakiau: tai tik mano nuomonė, bet visi – mes, jūs ir kiti esantys šiame kambaryje – prisidėję prie to, kas vyksta. Mes visi prisidėję. Tai mano, politikoje nesigaudančio žmogaus nuomonė. Mes renkame, norėtųsi tuo patikėti, valdžią – ir visa tai vyksta.
Aš apskritai už dar rimtesnius dalykus, nes visa tai reikia kuo greičiau užbaigti. O priversti visa tai pabaigti mus galima tik per kokį nors prieš mus nukreiptą veiksmą. Mes čia visi juokiamės, kad tai nepadės, kad visa tai – nesąmonės. Ne. Futbolas mūsų dabar nusiris labai žemai, o jeigu 2024-aisiais metais praleisime ir Europos čempionatą, bus dar blogiau. Na bet tai tik mano nuomonė, gal ji neteisinga. Tik aš dar kartą pakartosiu, kad vyksta siaubingi dalykai.
– Sakei, kad visi kalti. Kuo kaltini save pats?
– Kaltinu, kad susiklostė visa šita padėtis. Mano sesuo teigia, kad tai nepriklauso nuo mūsų, tačiau aš viduje jaučiu, kad mes savo valdžiai nesugebame ištransliuoti savo požiūrio kampo. Pavyzdžiui, aš esu absoliučiai įsitikinęs, kad veiksmai nėra teisingi, kad tai nesąžininga, tačiau to negaliu pasakyti. Tik šiandien jūs mane pasikvietėte. Tačiau jei kalbėsiu tik aš vienas – niekas nepasikeis. Jei kalbės tūkstantis – irgi niekas. Milijonas – niekas. Tik kuomet visi 140-150 milijonų supras, kad tai neteisinga, tuomet, galbūt, kažkas pasikeis. Tačiau dabar, deja, sunku pasakyti, tačiau maždaug 50 procentų sako, jog tai negerai, o 50 – atvirkščiai. Na, gal 60 ir 40 procentų. Taigi, jeigu mūsų šalis pateko į tokią padėtį, aš manau, tai yra bendra kaltė.
– Tu sakai, kad mes negalime perduoti savo nuomonės. O kaip tai padaryti, jei didelė dalis žmonių Rusijoje iš tikrųjų galvoja, kad visa tai teisinga? Kad aštuonerius metus Donbase buvo kankinami žmonės, kad ten vyko rusų genocidas? Tokia nuomonė itin populiari, ir ji plinta tarp žmonių.
– Atvirai kalbant, taip šneka ir mano sesuo.
– Ir kaip su tuo gyventi?
– Aš nežinau. Neturiu atsakymo į šį klausimą. Galiu pasakyti tik tiek: nežiūrėkite televizoriaus. Daugiau neįsivaizduoju, ko jiems galima palinkėti. Jeigu aš paskutinius 8 metus būčiau žiūrėjęs televizorių ir naujienas, galbūt irgi į situaciją dabar žvelgčiau panašiai. Bet aš jo nežiūrėjau.
Ir žmonės, galbūt, nėra labai kalti dėl to, kad ryte įjungus televizorių jiems pučia miglą, per pietus įjungus – pučia miglą, vakare įjungus – daro tą patį. Ir tai tęsiasi daug metų. Turiu tikrai protingą seserį. Aišku, protas – sąlyginis dalykas, tačiau ji tikrai nekvaila. Bet ji turi savo požiūrį, o aš jos negaliu įtikinti. Savo sesers! Tai tiesiog neįmanoma! Tai jeigu mes savo šeimoje negalime rasti bendro vardiklio ar panašios nuomonės, kokią įtaką mes galime padaryti svetimiems žmonėms, kaip prisikasti iki jų sąmonės? Niekaip.
– Kas bus su Rusijos futbolu?
– Jei visi futbolininkai ir trenerių štabai pasisakytų prieš Rusijos valdžios veiksmus Ukrainoje, tuomet sakyčiau, kad negerai, jog mūsų sportas sulaukė tokių sankcijų. Tačiau dabar visi tyli. Futbolas Rusijoje mirė. Reikės mažiausiai 10-mečio. Mes tiek metų kovojome, kad atgimtų mūsų futbolas, bet viskas grįžo į 1990-uosius. Mes anksčiau svajojome, kad žaisime Čempionų lygos pusfinalyje, o dabar gal džiaugsimės, jei apskritai į Europos lygą pateksime.
