Penktadienio rytą papusryčiavę Lietuvos futbolininkai išlindo iš viešbučio ir pusvalandį šildėsi Londono saulutėje, lėtai vaikštinėdami aplink „Wembley“ areną.
G. Arlauskis pastarosiomis savaitėmis buvo įpratęs vaikyti įkyrias mintis iš galvos gryname ore.
Prieš mėnesį jis pateko į Bukarešto „Steaua“ klubo savininko Gigi Becali nemalonę, atsisakęs pratęsti iki vasaros galiojančią sutartį su Rumunijos čempionais. Dėl neteisėto žemės užvaldymo nuteistas ir bausmę kalėjime šiuo metu atliekantis milijonierius tuomet paliepė išbraukti lietuvį iš komandos sudėties.
Nors G. Arlauskis neatverčia kortų, Rumunijos ir Italijos žiniasklaidoje paskelbta, kad vartininkas jau sukirto rankomis su „Serie A“ pirmenybėse rungtyniaujančiu „Udinese“ klubu. Spaudos duomenimis, sutartis galios tris sezonus, o G. Arlauskio metinis atlyginimas nuo 240 tūkst. eurų, uždirbtų Rumunijoje, esą pakils iki 800 tūkstančių.
Tiesa, iškart iškelta versija, kad Arla pravardžiuojamam žaidėjui bent iš pradžių nereikės Udinėje konkuruoti su Graikijos rinktinės atstovu Orestu Karneziu, kadangi lietuvis vasarą bus paskolintas kitai komandai.
Šiaurės Italijos ekipa, už kurią šalyje senesnis tik „Genoa“ klubas, priklauso verslininkui Giampaolo Pozzo.
Italas taip pat valdo „Granada“ (Ispanija) ir „Watford“ (Anglija) klubus, tarp kurių vyksta nuolatinė žaidėjų migracija. Teigiama, kad būtent pastaroji ekipa, šiuo metu sėkmingai kovojanti dėl patekimo į „Premier“ lygą, taps artimiausia G. Arlauskio karjeros stotele, nors Anglijos žiniasklaida šių pranešimų nepatvirtino.
Bet jeigu gandai teisingi, Lietuvos rinktinės vartininkas per Lamanšą kelsis jau susipažinęs su pajėgiausiais futbolo tėvynės žaidėjais.
Pastarosiose trejose rungtynėse G. Arlauskis vėl gynė „Steaua“ vartus, į kuriuos jį sugrąžino atlyžęs G. Becali. Nepaisant to, pats Arla neslepia, kad šaltasis karas su klubo vadovybe jam nepraėjo be pėdsakų.
Vis dėlto 90 tūkst. žiūrovų, užpildysiančių „Wembley“ tribūnas, akivaizdoje geriausias praėjusių metų Lietuvos futbolininkas pamirš problemas, kurias paliko Rumunijoje, nes plušėti gaudant kamuolį po anglų smūgių jam veikiausiai teks pasiraitojus rankoves.
– Lietuvos rinktinės treneris Igoris Pankratjevas rungtynes „Wembley“ stadione pavadino išskirtinėmis. Ar jaudulys prieš šį mačą taip pat didesnis nei įprastai? – DELFI paklausė G. Arlauskio
– Jaudulys visada yra – jei jo nebelieka, galbūt jau laikas baigti žaisti futbolą. Tas kirbėjimas krūtinėje, atsakomybė ir yra didžiausias malonumas. Manau, pilnos tribūnos mus turi paskatinti stengtis dar labiau nei visada. Tai – galimybė kiekvienam pasirodyti ir pajausti, ką anglų žaidėjai patiria kiekvieną savaitgalį.
Jeigu sugebėsime sutvarkyti su spaudimu ir juo mėgausimės, tai mums bus tik į naudą. Žaisti stebint pilnoms tribūnoms – daug maloniau, ir nesvarbu, ką palaiko sirgaliai. Mums šios rungtynės turi būti šventė – kad ir kaip gaila bebūtų, retai galime pažaisti tokiuose stadionuose su tokiais varžovais. Iš kitos pusės, reikia sugebėti neperdegti, kaip dažnai atsitinka dėl per didelio noro. Tai priklauso nuo kiekvieno žaidėjo profesionalumo. Jei nemoki susidoroti su įtampa, nebekontroliuoji savęs. O kuo daugiau tokių mačų esi sužaidęs, tuo ramiau jautiesi.
– Kas iš Lietuvos futbolininkų penktadienį turėtų jaustis ramiausiai?
– Reikia pasižiūrėti, kam tekę daugiausiai sužaisti tokių rungtynių. Atvirai pasakius, turbūt nė vienam. Kalbėjomės tarpusavyje, kad niekas dar nėra žaidęs stebint 90 tūkst. žiūrovų. Aš pats dalyvavau rungtynėse „Stade de France“ stadione, kuris turi 82 tūkst. vietų (2009 metais Lietuvos rinktinė 0:1 pralaimėjo Prancūzijai, o G. Arlauskis liko ant atsarginių suolo – DELFI). Tai buvo didžiausia auditorija, kokią esu matęs.
– Vienas dalykas – žiūrovai, kitas – varžovai. Sutinkate, kad kiekvienas Anglijos rinktinės futbolininkas individualiai yra pranašesnis už tiesioginį oponentą Lietuvos komandoje?
– Protokole – taip. Jie yra pranašesni, jie žaidžia aukštesniame lygyje, geresnėse komandose. Bet ir jie, ir mes, turi po dvi kojas ir rankas. Jie taip pat klysta, taip pat jaudinasi. Kiekvienos rungtynės – atskira istorija, ir mes ją kursime penktadienį. Jeigu jie prieš kažką sužaidė gerai, nereiškia, kad taip pat bus ir susitikus su mumis. Jeigu mes kažkada pasirodėme blogai, nereiškia, kad vėl taip darysime. O pavardžių, nors jos ir skambios, mes nebijome.
– Kaip manote, kiek procentų laiko žaidimas vyks lietuvių aikštės pusėje?
– Aš nieko nemanau. Taip, jie turės persvarą, nes yra grupės ir šių rungtynių favoritai. O mes einame į antrą planą. Tikrai nebandysime išrasti dviračio, mums lieka drausmė aikštėje. Turime jauną rinktinę, stengiamės kiekvienose rungtynėse tobulėti, mažais žingsneliais eiti pirmyn. Nereikia svajoti apie didelius šuolius, bet mes tikrai nenusileisime, kovosime.
– Arvydas Novikovas pastaruoju metu buvo tas rinktinės žaidėjas, kuris versdavo priešininkus žaisti be kamuolio. Lietuviai prieš anglus stos be aštriausio ginklo?
– Arvydo netektis – svarbi. Jis puikiai moka „užsikabinti“ už kamuolio, pervesti žaidimą iš gynybos į ataką. Tikrai daug atakų sukurdavome per jį. Mums kiekvienas žaidėjas svarbus. Bet mače su anglais individualūs gebėjimai nebus lemiami. Mūsų stiprybė – komandinis žaidimas.
– Matote kokių nors Anglijos ekipos silpnybių, kuriomis pasinaudojus būtų galima ją nubausti?
– Jie visiškai mūsų nežino. O varžovo neįvertinimas gali kainuoti. Tikimės, kad taip ir bus, kad mums pavyks tuo pasinaudoti.
– Anglijos rinktinė paprastai sėkmingai žaidžia Europos ar pasaulio čempionatų atrankos varžybose, bet finaliniuose etapuose nepasiekia nieko ypatingo. Ar ši anglų karta tikrai prilygsta tokioms elitinėms komandoms kaip Ispanija ar Vokietija?
– Aš sakyčiau, kad tikrai taip. Dabartinė Anglijos rinktinė yra pakankamai jauna komanda, turinti ir keletą patyrusių žaidėjų. Kol kas jie dar lipdo ekipą, bet tokių žaidėjų man liežuvis neapsiverstų nepriskirti prie elito. Daug futbolininkų pasitraukė iš rinktinės, atėjo daug jaunimo, ypač iš „Liverpool“ klubo. Jiems viskas dar prieš akis, mano nuomone, ši karta pradeda naują etapą Anglijos futbolo istorijoje.
– Jūsų nuomone, kada paskutinį kartą Anglija turėjo stiprią rinktinę?
– Davido Beckhamo laikais. Ir jie patyrė nesėkmių, bet privertė visus varžovus save gerbti.
– Prieš mėnesį jūsų paties situacija „Steaua“ klube buvo prasta, bet dabar vėl grįžote į vartus. Tai reiškia, kad jau sudarėte sutartį su kitu klubu ir „Steaua“ vadovams nebėra prasmės jus spausti pratęsti kontraktą?
– Kol kas nieko nenoriu atskleisti. Manau, iki kitos rinktinės stovyklos birželį sužinosite, kokiame klube žaisiu kitą sezoną. O dabar susilaikysiu nuo komentarų.
Nieko ypatingo pastaruoju metu neįvyko. Kai prasidėjo ši istorija, Rumunijos čempionate prieš artimiausius varžovus pirmavome 10 taškų, o vėliau persvara ištirpo perpus. Pradėjo svilti padai, todėl klubo vadovai nusprendė, kad reikia vėl žaisti pajėgiausia sudėtimi.
– Grįžęs į aikštę jaučiatės taip, lyg nieko nebūtų buvę?
– Pasakysiu atvirai: nebe tas. Stengiuosi užmiršti visus tuos įvykius, bet viduje tikrai sunku. Keistas jausmas liko. Negalvojau, kad jie gali taip su manimi pasielgti, todėl liko juoda dėmė. Vis dėlto kiekvieną kartą stengiuosi, kad komanda laimėtų. Neturiu pasirinkimo.
– O sportinei formai ta pauzė turėjo įtakos?
– Fizinei – ne. Bet ne vien ji lemia futbolininko žaidimą, yra dar ir psichologija. Esu truputį nepatenkintas savo forma. Su treneriais Rumunijoje priėjome išvados, kad ta nežinomybė mane išmušė iš vėžių. Bet niekas kitas nepadės, reikia pačiam susitvarkyti.
– „Steaua“ vadovai savo veiksmus komentavo taip: mes suteikėme ilgai nežaidusiam G. Arlauskiui šansą, o jis mumis pasinaudojo ir paliko. Ką pasakytumėte jūs?
– Aš manau, kad jie su manimi negražiai elgėsi, o ne atvirkščiai. Klubas dar prieš man atvykstant puikiausiai žinojo, kad sutartis bus metams, ir ilgiau aš nežaisiu. Kalbėjome taip: praeis pusė metų, jei bus galimybė – parduokite, jei ne – išvyksiu po sezono. Bet jie po pusės metų mūsų susitarimą pamiršo ir pasielgė savaip. Aš tikrai jų neišnaudojau, aš sunkiai dirbau, atidaviau visą save, kad pirmautume čempionate, kovotume dėl taurės trofėjaus.
– Finansine prasme Rumunijoje aukso kalnų taip pat nesusižėrėte?
– Tikrai ne. Važiuodamas ten net nesiderėjau dėl atlyginimo, apie tai nebuvo kalbėta. Kokią sumą pasiūlė – su tokia sutikau. Vienintelis mano noras buvo žaisti, ir to niekas negarantavo. Turėjau pats dirbti ir užsitikrinti vietą vartuose. Todėl nematau, kaip aš jais galėjau pasinaudoti.
