Prasidėjus spekuliacijoms dėl to, kuriuos LFF vykdomojo komiteto narius omenyje turėjo policija, Alytaus apskrities futbolo federacijos (AAFF) prezidentas pats ėmėsi aiškintis savo situaciją.
Ir nustebo sužinojęs, jog remiantis Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenimis, yra laikomas praeityje teistu.
Dėl to R. Kantaravičius kreipėsi į registrą tvarkančią Vidaus reikalų ministerijai (VRM) pavaldžią įstaigą – Informatikos ir ryšių departamentą.
„Turėjau seną, dar 2005 metų pažymą, jog nesu buvęs teistas, o dabar jau pasidariau teistas? Kreipiausi į Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registrą, net pats ten nuvykau. Pasižiūrėjusi kompiuteryje moteris pasakė, kad aš – tikrai teistas. Klausiau, kaip taip gali būti? Sakė, kad 2014 metais keitėsi programinė registro sistema, kažkas galėjo „nusimesti“ ir taip toliau“, – Delfi pasakojo AAFF vadovas.
Vėliau jis raštu pareikalavo pataisyti duomenis registre, pridėdamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, kuria 1994 metais baudžiamoji byla jo atžvilgiu buvo nutraukta.
Ir sulaukė atsakymo, jog registro įrašai buvo papildyti, ir jis nebėra laikomas praeityje teistu asmeniu.
„1994 metais buvo autoįvykis, dėl kurio susiginčijau su kitu vairuotoju – Alytuje buvusio Rusijos karinio dalinio karininku. Vyko teisminiai ginčai, ir aš buvau išteisintas. Bet ta nutartis į registro sistemą kažkodėl nebuvo įkelta arba ji buvo išimta. Tada kreipiausi į teismo archyvą, man pateikė bylos nuosprendį. Jį aš persiunčiau Informatikos ir ryšių departamentui, prašydamas pakeisti duomenis registre. Gavau atsakymą, kad duomenys buvo papildyti, nesu teistas ir niekada nebuvau“, – kalbėjo R. Kantaravičius.
Delfi mėgino aiškintis, kaip Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre galėjo atsirasti klaidingas įrašas.
Informatikos ir ryšių departamento direktorius Tomas Stankevičius patvirtino, jog duomenys apie R. Kantaravičių spalio 6 d. buvo pataisyti sulaukus jo paties prašymo.
„Pažymime, kad registre tvarkomų duomenų tikslumas, išsamumas ir aktualumas priklauso nuo procesinius sprendimus priimančių institucijų laiku pateiktos informacijos. R. Kantaravičiaus atžvilgiu, Informatikos ir ryšių departamentas nebuvo gavęs 1994 metų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties kopijos, todėl duomenys apie šį teismo sprendimą nebuvo įrašyti į registrą“, – teigiama T. Stankevičiaus atsakyme.
Tiesa, tai vis tiek nepaaiškina R. Kantaravičiaus teiginio, esą 2005-aisiais išduotoje pažymoje apie jokį išnykusį jo teistumą neužsimenama – kas reikštų, jog alytiškiui palanki teismo nutartis turėjo būti žinoma tuomečiam registro tvarkytojui.
Kokias išvadas apie šią keistą istoriją pasidarė pats R. Kantaravičius?
„Atsitiko gal kompiuterinė, o gal žmogiška klaida – nežinau, konkrečiai man niekas nedetalizavo. Aš nesu kažkokia ypatinga persona, paprasčiausiai gal pasitaikiau ne laiku ir ne vietoje. Tas purvo pylimas ant futbolo federacijos – negali sakyti, kad jis nėra tikslingas. O kas ten toliau kažką daro – negaliu pasakyti“, – sakė LFF vykdomojo komiteto narys.
Informatikos ir ryšių departamento išduodą naują pažymą R. Kantaravičius parodė ir vienam tiesioginio futbolo valdymo įstatymo projekto iniciatorių Mykolui Majauskui, kuomet Seimo konservatorius lankėsi LFF spalio 16 d. Kaune surengtame futbolo forume.
„Pasakiau jam tą patį: kad informacija pas jus neteisinga. M. Majauskas atsakė apie tai jau girdėjęs, prieš tai gavęs iš policijos pažymą, jog esu teistas, o dabar galbūt gausiantis naują pažymą“, – prisiminė R. Kantaravičius.
Alytiškis rūpinasi dėl savo reputacijos – jis yra 2014-aisiais įkurtos futbolo akademijos „Dainava“ direktorius, eina sporto direktoriaus pareigas to paties pavadinimo reprezentacinėje Dzūkijos sostinės ekipoje, kuri šiuo metu pirmauja antrame pagal pajėgumą šalies divizione ir yra arčiausiai sugrįžimo į A lygą.
Su Delfi R. Kantaravičius kalbėjosi apie visos šalies ir Alytaus futbolo skaudulius, „Dainavos“ ateitį, o taip pat praėjusią vasarą į miesto gyvenimą triukšmingai įžengusį, bet jau po metų į Vilnių išsikraustyti turintį „Wolves“ krepšinio klubą.
– Seimas pristabdė tiesioginio futbolo valdymo įstatymo projektą, laukdamas, kol LFF pati pakeis savo įstatus atsižvelgiant į politikų reikalavimus. Kokia jūsų, kaip vykdomojo komiteto nario, nuomonė – ar reikia keisti įstatus?
– Iš tikrųjų, visada reikia tobulintis ir judėti į priekį. Bet čia pagrindinis – ne įstatų klausimas. Aišku, juos galima pasikeisti, gal tikrai tai padės. Tačiau esminis yra santykis tarp LFF ir valstybės – reikia, kad pagaliau pradėtume kažką daryti kartu. Antraip futbolas toliau leisis žemyn. Šiandieninė mūsų rinktinė yra savivaldybių sporto mokyklų parengtų sportininkų produktas, federacija tik prieš penkerius metus pradėjo kurti klubų sistemą, kuriai visi iki šiol priešinasi.
Apskritai pirmiausia reikia sutvarkyti vaikų sporto finansavimą savivaldybėse – ką estai, latviai, lenkai jau seniai padarė. Pavyzdžiui, Alytuje mūsų akademija funkcionuoja nuo 2014 metų, joje sportuoja daugiau nei 300 vaikų ir per tą laiką savivaldybės pagalbos – nulis.
2020-aisiais galiausiai buvo nuspręsta Alytuje įvesti vaikų sportinio ugdymo krepšelių sistemą, kaip ir numatyta Švietimo įstatyme. Bet nors pateikėme visas ilgalaikes programas, savivaldybės administracijos direktorė vis tiek nepasirašė sutarties su mumis. Dabar šis klausimas sprendžiamas teismuose.
Kol taip yra, ateities rinktinei žaidėjus ruošia tėvai. Bet jie vieni vaikų neišlaikys, ypač kai vaikai pradeda žaisti aukštesniame lygyje. Būtina savivaldybės parama, bet ji finansuoja ne sportuojančius vaikus, o įstaigas. Seną sistemą reikia keisti iš principo. Ir tai liečia ne tik futbolą, bet visą sportą.
Reikia pereiti prie Europoje pasiteisinusio klubinio sporto vystymo modelio, kuris buvo numatytas dar 2010 m. Seimo patvirtintoje „Valstybinėje sporto vystymo 2010-2020 m. strategijoje“. Šioje vietoje yra problema, ir labai didelė – jokia Nacionalinė sporto agentūra neišgelbės, kai vaikų ugdymo sistema nesikeičia dešimtmečiais, Seimo patvirtintos strategijos dūla stalčiuose, o Švietimo įstatymo laikosi vienintelė Klaipėdos savivaldybė, kuri sportuojančius vaikus nuo pernai finansuoja šiame įstatyme įtvirtintu krepšelių principu. Jeigu Seimas priima įstatymus, kurių laikosi tik viena savivaldybė, gal čia ir yra problemų esmė.
– Minėjote, jog bendradarbiavimas tarp futbolo ir valstybės ar savivaldybių yra ribotas. Ar sutinkate, kad abi pusės turėtų keistis norint užmegzti glaudesnius santykius?
– Negerai, kai politikai ir sporto organizacijos bendrauja kaip šokiuose: patinka-nepatinka, noriu – šoksiu, noriu – nešoksiu. Turi būti aiškios ir visiems suprantamos taisyklės, ką, kaip ir kiek finansuosime bei remsime. Tokias taisykles yra nustačiusi Vyriausybė, bet tas pats Sporto įstatymas daugelio savivaldybių valdininkams, atrodo, negalioja, lyg jo laikytis neprivaloma. Dažnai parama klubams skiriama neaišku kokiais kriterijais.
Kai neaiškus finansavimas, kalbėti apie ilgalaikius planus ir projektus – labai sudėtinga. Reikia normalaus, ne emocijomis paremto bendravimo. Pavyzdžiui, labai gerai, kad į futbolo forumą pirmą kartą atvyko Seimo nariai, buvo galima tiesiogiai su jais pasikalbėti. Jeigu jie – normalūs, geranoriški žmonės, supratimo jiems tai turėtų pridėti. Gal jie net nežinojo, kad jų priimti įstatymai ir sprendimai dažnai ignoruojami kitų valstybės tarnautojų.
– „Dainava“ šiuo metu pirmauja antrame šalies futbolo divizione ir pretenduoja grįžti į A lygą kitais metais. Ar ryšitės tokiam žingsniui, jei savivaldybės parama nedidės?
– Jeigu viskas sėkmingai pasibaigs ir iškovosime kelialapį į A lygą, tai vis tiek bus pliusas. Aišku, su dabartiniu biudžetu ten neišgyventume. Šimtas tūkstančių dviem komandoms, akademijai ir salės futbolui – per mažai. Kita vertus, pernai A lygoje kažkaip vertėmės turėdami 127 tūkst. eurų, užtat liko 200 tūkst. skylė. Turime stiprų alytiškių palaikymą, aplinkiniai, draugai paremia, investuoja, šiaip taip išsilaikome. Bet ilgai taip neišgyvensi.
Savivaldybei sakome: mums net nereikia paramos, tik duokite prižiūrėti stadioną – patys užsidirbsime. Dabar stadioną valdo savivaldybės įstaiga, kuriai per metus šiam reikalui skiriama 350 tūkst. eurų. O mums tenka iš jos stadioną nuomoti. Mes sutiktume stadioną prižiūrėti pigiau – nauda būtų ir klubui, ir savivaldybei.
– Kaip reaguosite, jei po Naujųjų metų Alytus vėl skirs šimtatūkstantinę paramą „Wolves“ klubui, nors viešai žinoma, jog netrukus šis išsikraustys iš Alytaus?
– Skirs tai skirs, mūsų tai neliečia. Mums didesnė bėda, kad Alytuje niekada neturėjome jokios strategijos, kaip finansuoti sportą. Sakome miesto politikams, kad reikia kartu susėdus parengti trejų metų programą su konkrečiais uždaviniais ir priemonėmis – tada visiems viskas būtų aišku. Bet šito niekada nepadarėme, kaip ir daug kitų savivaldybių.
