Karjerą pradėjęs „Žalgiryje“, vėliau A. Skerla vilkėjo Eindhoveno PSV (Olandija), „Dunfermline Athletic“ (Škotija), Tomsko „Tom“ (Rusija), Vilniaus „Vėtros“, Kelcų „Korona“ ir Balstogės „Jagiellonia“ (abi – Lenkija) ekipų marškinėlius. „Dunfermline Athletic“ ir „Jagiellonia“ paliko ypatingai ryškų pėdsaką futbolininko karjeroje, o šis jiems atsidėkojo nuoširdumu, pasiaukojančiu žaidimu ir istoriniais įvarčiais.
2004-aisiais Škotijos taurės finale žalgirietis smūgiu galva išvedė kuklaus Danfermlino miestelio ekipą į priekį, tačiau Henriko Larssono vedamas Glazgo „Celtic“ klubas buvo stipresnis. Vis dėlto po šešerių metų A. Skerla jau tapo didvyriu, tik ne Škotijoje, o Lenkijoje. Kaimyninės šalies taurės finale vilnietis pelnė pergalingą įvartį į Ščecino „Pogon“ vartus ir padovanojo „Jagiellonia“ pirmą klubo istorijoje trofėjų.
Dramatiškais 2013-aisiais gynėjas triumfavo Lietuvoje, padėdamas „Žalgiriui“ po 14 metų pertraukos sugrįžti į Lietuvos čempionato viršūnę, o po įsimintinų paskutinių to sezono rungtynių su Marijampolės „Sūduva“ baigė karjerą. Dabar A. Skerla padeda pildyti trofėjų lentyną tai pačiai ekipai, kurioje pradėjo savo futbolininko kelią.
Pagerbiant A. Skerlą – 40 oficialios „Žalgirio“ svetainės internete klausimų ir 40 įdomių atsakymų:
– Kokia buvo geriausia gimtadienio dovana?
– Iš vaikystės prisimenu, kad geriausia dovana buvo futbolo kamuolys. Nuo pat mažų dienų domėjausi futbolu ir jį kieme žaisdavau. Draugai, susirinkę į gimtadienį, padovanojo kamuolį, bet tada šventimas baigėsi ir ėjome į lauką iš karto žaisti.
– Koks buvo kvailiausias ar labiausiai nustebinęs žurnalisto klausimas?
– Nepapuoliau ant kvailų klausimų, kad jie labai įsimintų. Negaliu pasakyti.
– Jei nebūtumėte futbolininkas, kokią profesiją pasirinktumėte?
– Tai skamba juokingai. Buvau įstojęs į kulinarijos technikumą ir tai sužinojęs mano pirmasis treneris Gintas Buzas, uždraudė man ten eiti. Kitą dieną nuvažiavau ten, atsiėmiau dokumentus ir toliau mokiausi mokykloje. Juokingas įvykis, kuris gal ir nulėmė mano ateitį futbole.
– Kas įkvėpė stoti būtent ten?
– Net nežinau, kaip sugalvojau ten stoti. Man net dabar keista. Pasigamindavau kartas nuo karto, bet ne tai, ką pats sugalvodavau, o ką paruošdavo mama. Galva neišneša, kaip nusprendžiau ten stoti.
– Esate vilnietis, tad teko lankytis legendinio „Žalgirio“ rungtynėse. Kokie prisiminimai?
– Tai yra patys geriausi mano vaikystės prisiminimai ir iki dabar labai retai būna, kad stadionai būna pilni su tokia atmosfera, kokia vyravo tada. Tai buvo neapsakoma. „Žalgirio“ rungtynių laukdavome prieš savaitę, pertraukų metu bėgdavome į kioskelį ne spurgų pirkti, o klausti, ar pardarvinėjami bilietai.
– Ar turite trenerio idealą?
– Trenerio idealo neturiu, bet stebiu ir seku visus.
– Visą karjerą praleidote gynybos centre. Ar nenorėjote savęs išmėginti kitose pozicijose?
– Tam, kad išmėgintume save ir kitose pozicijose, reikia sugebėti tą daryti. Geriausiai jaučiausi žaisdamas vidurio gynėju, teko žaisti ir krašto gynėju, bet galėdavau tik iš dalies užlopyti tą skylę, jeigu labai reikėdavo. Tai nebuvo mano stipriausia pozicija.
– Su kokiu varžovu buvo sunkiausia kovoti?
– Daugiausia kartų Škotijoje teko žaisti su „Celtic“, tai būdavo ypatinga komanda, kurioje žaisdavo puikūs žaidėjai. „Celtic“ tada žaisdavo Čempionų lygoje ir buvo prasibrovęs iki UEFA taurės finalo. Žaisti su jais namuose, ar išvykoje, kai rungtynes stebi 60 tūkstančių, buvo kažkas nepakartojamo. Per visą savo karjerą, net ir žaisdamas rinktinėje, niekur nemačiau tokios atmosferos, kokia buvo „Celtic Park“ ar „Ibrox“ stadionuose.
– Koks buvo geriausias visų laikų komandos draugas?
– Negalėčiau pasakyti, nes pakeičiau nemažai komandų. Nebuvo taip, kad su vienu žaisčiau ilgą laiką, bet tuo metu, kai žaidžiau rinktinėje, gyvendavau su Tomu Žvirgždausku. Kai mes žaidėme ir gyvenome kartu, galbūt tai buvo jis. Dabar ryšiai kiek pasikeitę. Jis gyvena Švedijoje, o aš – Lietuvoje, tad labai retai tenka susitikti. Paskutinį kartą matėmės gal prieš porą metų, todėl ryšiai kiek prislopo. Sutardavau su daug kuo gerai. Kai yra galimybė, su Tomu Danilevičiumi ir Deividu Šemberu neretai susitinkame, išgeriame kavos. Visgi visi turi savo gyvenimus ir darbus, užimtumas pas visus dabar didelis.
– Kuri pergalė klubiniame futbole buvo pati saldžiausia?
– Tai buvo pergalės, atnešusios trofėjus. Esu nemažai žaidęs taurių finaluose ir daugumoje jų pelnęs įvartį. Išskirčiau taurės finalą su „Jagiellonia“, kai laimėjome prieš Ščecino „Pogon“ ir tai buvo pirmasis trofėjus klubui. Grįžus su taure, sutikimas mieste buvo fantastiškas. Buvo kažkas nerealus jaustis tos pergalės dalimi. Esu gynėjas, įmušęs vienintelį rungtynių įvartį, tad tai buvo kažkas ypatingo.
– Prisiminkite ir Škotijos taurės finalą, kuriame pelnėte įvartį.
– Didelis ažiotažas buvo ir Škotijoje. Klubas, kuriame žaidžiau, yra iš mažo miestelio ir tuo metu finalas vyko Glazge, 50 tūkstančių vietų stadione, kur žaidžia rinktinė. Atvažiavo 15 tūkstančių sirgalių iš Danfermlino – daugiau negu telpa miestelio stadione. Jiems tai buvo kažkas ypatingo. Po pirmo kėlinio pirmavome 1:0, atmosfera ir jausmas buvo nerealus. Ilgą rungtynių dalį mes pirmavome, bet, deja, pralaimėjome 1:3. Tuo metu „Celtic“ žaidė tikrai puikūs žaidėjai, tai buvo paskutinės Henriko Larssono rungtynės, kuris ten yra legenda. Apmaudu, bet turbūt taip ir turėjo įvykti.
– Kuris pralaimėjimas buvo karčiausias karjeroje?
– Atsimenu etapą iš rinktinės laikų, kai per dvejas rungtynes pralaimėjome Gruzijai 0:4 ir Vengrijai 1:6. Važiavome iš Kauno su keliais rinktinės žaidėjais automobilyje ir vienas kitam nepasakėme nė žodžio. Viskas įstrigo ir tai buvo didelis šokas. Vienas iš juodžiausių karjeros etapų.
– Kaip vyko perėjimas iš „Žalgirio“ į PSV?
– Tuo metu trise turėjome vykti į Maskvos „Dinamo“ – aš, Deividas Šemberas ir Nerijus Radžius, bet paskutiniu momentu klubo prezidentas Janušas Loputis paskambino ir pasakė, kad ten nevažiuosiu, o turiu pasiūlymą vykti į PSV. Atsimenu, kad prieš keletą dienų mačiau jų rungtynes Čempionų lygoje su Kijevo „Dinamo“. Tai buvo kažkas iš kosmoso – nerealus jausmas.
– Kaip pavyko prasibrauti į pagrindinę komandos sudėtį?
– Iš karto nevykau į pirmą PSV komandą – tris savaites praleidau peržiūroje, kai visi Lietuvoje po sezono atostogavo. Palikau neblogą įspūdį ir mane vėl pakvietė sugrįžti. Kai grįžau, pasirašiau kontraktą. Būdavo taip, kad žaisdavau už jaunimo komandą ir su ja treniruodavausi, o vienu metu treneris Dickas Advocaatas pakvietė prisijungti prie pagrindinės, tada ir likau su ja treniruotis. Tuo metu ten žaidė daug žvaigždžių, buvo sunku į ją prasibrauti, bet po pusės metų visos žvaigždės išvyko ir susibūrė nauja komanda – atvažiavo gal 13 naujų žaidėjų, todėl atsirado didesnės galimybės žaisti.
– Sužaidėte trejas rungtynes Čempionų lygoje. Kas šauna į galvą visa tai prisiminus?
– Prisimenu išėjimą į aikštę ir skambantį Čempionų lygos himną – kažkas neralaus. Galima tai prilyginti žaidimui Lietuvos rinktinėje, kai giedamas Lietuvos himnas.
– Prisiminkite savo debiutą „Žalgiryje“. Koks jis buvo?
– Galima sakyti, kad to net neprisimenu. Tuo metu tokių dalykų taip neakcentuodavau, nebūdavo tokios spaudos ir interneto, kaip dabar. Debiutas man neįstrigo: negaliu pasakyti, kada debiutavau, ar tai buvo Lietuvos čempionatas, ar Sandraugos turnyras Maskvoje. Tuo metu buvau tiek antroje, tiek pirmoje „Žalgirio“ komandoje.
– O kaip atrodė paskutinės karjeros rungtynės „Žalgiryje“?
– Jausmas – dvejopas. Tai buvo paskutinės mano karjeros rungtynės ir galėjo nulemti labai daug. Mes pralaimėjome „Sūduvai“ 1:3, bet laimėjome čempionatą ir to džiaugsmo nebuvo per daug. Jis buvo, pas kai kuriuos žaidėjus buvo ašarų, juk tai buvo pirmas čempiono titulas po ilgos pertraukos. Prisiminus tų metų čempionatą, viskas turėjo būti ne taip. Manau, sezono pabaiga ir nulėmė mano karjeros pabaigą. Likus trims mėnesiams iki čempionato galo, mes užtikrintai pirmavome, turėjome puikų sezoną Europoje ir turėjome virš dešimties taškų persvarą prieš „Atlantą“. Buvo itin didelis nuovargis. Kai pralaiminėjome „Sūduvai“, mintyse buvo tos būsimos čempioniškos rungtynės su „Atlantu“, galvojau, kaip reikės jas išbėgioti, nes fiziškai jaučiausi labai sunkiai.
– Kurios rungtynės su „Žalgiriu“ suteikė daugiausiai džiaugsmo?
– Manau, tai buvo Europos lygos rungtynės, kai laimėjome prieš Poznanės „Lech“. Buvo pilnas stadionas ir mažai kas tikėjo, kad galime juos įveikti. Matėme lenkų sirgalius, kurie barė savo žaidėjus po rungtynių. Tai buvo kažkas ypatingo.
– Ką davė tie Škotijoje praleisti metai?
– Davė labai daug. Praleisti puikūs penkeri metai ir labai daug atsiminimų, susijusių su futbolu. Mano pirmoji dukra gimė Škotijoje, taip pat ten vedžiau. Klube buvau pagrindinis žaidėjas. Kiek pamenu, tik vienerias rungtynes buvau paliktas ant suolo, tai buvo pati pabaiga, kai ruošiausi iš ten išvažiuoti.
– Kokie jausmai apima išgirdus žodį „Tomskas“?
– Atsimenu savo pirmą kelionę iš oro uosto į miestą, buvo didelis šokas. Kai neprivažiavome miesto, mačiau apgriuvusias trobas, miškus ir visiškai kitą pasaulį negu Europoje. Pats miestas – tarybinis. Ėjome gatve ir grojo radijas, buvo kažkaip keista.
– Ką veikėte, kai „Vėtros“ stadione siautėjo „Legia“ sirgaliai?
– Pamenu, kad sėdėjome rūbinėje, bandėme išeiti į lauką, bet gavome dujų porciją ir sulindome atgal. Laukėme, kad tai kuo greičiau pasibaigtų.
– Ar per savo karjerą dar kada teko susidurti su tokio pobūdžio riaušėmis?
– Ne, kažko panašaus daugiau nebuvo.
– Ar „Jagiellonia“ laimės šių metų Lenkijos čempionatą?
– Jie turi visas galimybes. Dideli Lenkijos klubai turi autoritetą tarp teisėjų ir juos gali palaikyti viename ar kitame momente. Tikrai labai nuoširdžiai noriu, kad jie taptų čempionais, tai būtų kažkas nerealaus klubo istorijoje.
– Ar tikite, kad Lietuvos klubas žais Čempionų lygos grupių etape?
– Reikia labai daug sėkmės ir prie to turi susidėti viskas. Čempionate turi atsirasti daugiau konkurencingų komandų, kad konkurencija augtų ir būtų didesnė. Labai sudėtinga sukurti vieną klubą, kuris viso čempionato metu rodytų aukščiausio lygio futbolą ir gerai žaistų Europoje. Žaidimas Lietuvoje ir Europoje skiriasi kaip diena ir naktis, o išlaikyti Čempionų lygos standartus labai sudėtinga. Tikiu, kad kažkada Lietuvos klubas tikrai žais grupių etape ir taip gali atsitikti.
– O Lietuvos rinktinės dalyvavimas Europos ar pasaulio čempionato finaliniuose etapuose?
– Aš realistas. Kol kas sunku rasti pagrindą manyti, kad artimiausiu metu galime ten patekti. Visi matome, kas yra Lietuvos futbole – iš pradžių reikia jame susitvarkyti. Reikia bendraminčių ir kol kas jų nėra daug. Prieš kiekvieną atranką visi kalbame, kad galime užimti antrą vietą, bet man tokios kalbos yra juokingos. Tam, jog man ir daugeliui atsirastų tikėjimas rinktine, reikia kelerių sėkmingų metų, gerų rezultatų ir stabilaus žaidimo. Kol kas matome, kad ta problema, kuri buvo anksčiau – mes galime sublizgėti, bet kitame etape vėl nusileisti į apačią. Reikalinga konkurencija, daugiau žaidėjų. Dabar turime ribotą žaidėjų skaičių, kurie gali žaisti rinktinėje.
– Ar šiame amžiuje tikitės pamatyti Nacionalinį stadioną?
– Nežinau, ar aš sulauksiu, bet gal šiame amžiuje jį ir pastatys.
– Kada ir kaip nusprendėte baigti karjerą?
– Likus trims mėnesiams iki 2013 metų sezono pabaigos, dar galvojau, kad metus galėčiau pažaisti, bet ta labai sunki atkarpa paprasčiausiai atėmė iš manęs visas jėgas ir tą tikėjimą, kad dar galiu žaisti. Visgi dėl to sprendimo niekada nesigailėjau. Manau, išėjau laiku, o ne traumuotas ar koks nors šleivas ar kreivas.
– 2014 metais Deividas Šemberas žadėjo jus pabandyti įkalbinti sugrįžti į „Žalgirį“. Neišėjo?
– Sprendimas buvo jau priimtas. Nors jeigu visa tai vyktų lapkričio mėnesį, būčiau apie tai pagalvojęs. Žaisti rinktinėje su tokiu meistru, kaip Deividas Šemberas, man buvo didžiausias malonumas.
– Kokie buvo didžiausi iššūkiai iš futbolininko tapus treneriu?
– Gyvenimo ritmas yra visiškai kitoks, pajaučiau tą nuo pat pirmų metų, o ypač praėjusiais, kai reikėjo dirbti su pagrindine ir „B“ komanda. Buvo labai sunkūs metai. Visą savo laisvalaikį tu turi skirti futbolui – treniruočių organizavimui, analizėms ar kitų varžovų stebėjimui.
– Ar patraukiate per dantį trenerį Rolandą Džiaukštą, jog šis rinktinėje taip ir nepasižymėjo?
– Pats sužaidžiau daug rungtynių rinktinėje, bet įmušiau tik vieną įvartį. Rinktinėje daug žaidėjų, kurie žaidė daug, tačiau taip ir nepasižymėjo. Kartais patraukiu Rolandą per dantį, bet nėra ko čia džiaugtis. Vienas įvartis – irgi nėra daug. Viskas juoko forma.
– Koks buvo keisčiausias trenerio nurodymas?
– Rungtynėse Škotijoje su „Celtic“ teko visas rungtynes asmeniškai dengti Craigą Bellamy, buvo kažkoks košmaras. Būnant gynėju, teko po visą aikštę bėgioti paskui jį ir palikti savo saugomą zoną. Pasigirti nėra kuo: įvarčio jis nepelnė, bet atliko tris rezultatyvius perdavimus. Viskas tuo ir užsibaigė.
– Ar laisvalaikiu be futbolo dar užsiimate kokiu nors sportu?
– Buvo toks etapas, kai su draugu žaidėme badmintoną. Įdomus sportas.
– Kurios rungtynės rinktinėje buvo įsimintiniausios?
– Išskirsiu, visgi, dvejas. Jaunam žaidėjui iš Lietuvos žaisti 40 tūkst. sirgalių stadione rungtynėse su airiais buvo kažkas nenormalaus, tada sužaidėme 0:0. Be abejo, dar rungtynės prieš italus. Kai jie tapo čempionais, atsivežė mums parodyti taurę, mes į ją pasižiūrėjome, turėjome labai daug sėkmės, bet sužaidėme lygiosiomis.
– Kaip manote, ar 84-erių rungtynių rekordas rinktinėje bus pagerintas?
– Rekordus visą laiką kažkas pagerins, juk jie tam ir sukurti.
– Koks smagiausias įvykis iš rinktinės laikų?
– Tada nebuvo taip smagu, bet dabar visa tai prisimenu su šypsena. Skridome į Farerų salas su karo lėktuvu, viską sudėjome lėktuvo viduryje, surakinome ir sėdėjome kaip desantininkai – betrūko tik parašiutų. Nebuvo juokinga, kai reikėjo skristi atgal, nes dvi dienas negalėjome iš ten išskristi. Kai skridau atgal, nežinau, iš kur pas mane atsirado rankose rožančius. Taip jį laikiau, kad net rankos tapo raudonos. Tai buvo vienas iš baisiausių skrydžių.
– Iš kur atsirado pravardė „Voras“?
– Nes keistai bėgiojau, rankomis plačiai ir dėl kibumo.
– Ar buvo kontraktas, kurį norėjote priimti, bet pašaliniai veiksniai tam sutrukdė?
– Škotijoje buvo toks atsitikimas. Buvo suderintas persikėlimas į Kazanės „Rubin“, suderinti pinigai, klubas liepė atsisveikinti, nežaidžiau rungtynių. Per pertrauką nuėjau atsisveikinti, o po trijų dienų žaidžiau su „Celtic“, kur pralaimėjome 0:5 – grįžau į realybę. Buvo viena iš sunkiausių savaičių mano karjeroje, nes galvojau, kad jau esu kažkur kitur. Skambino iš to klubo, užsirašė visus rūbų ir avalynės dydžius, bet taip jau atsitiko, kad ten neišvažiavau.
– Ar visos jūsų, kaip futbolininko, svajonės išsipildė?
– Kiekvienas futbolininkas kartais turi ir nerealių svajonių, bet aš buvau realistas. Buvau vidutinis žaidėjas ir, manau, pagal savo žaidimo lygį, pasiekiau tikrai pakankamai.
– Kokį save įsivaizduojate per 50-ąjį gimtadienį?
– Žilą ir šiek tiek ramesnį. Gal iš pažiūros atrodau ramus žmogus, bet esu impulsyvus. Tikiuosi, kad tvardysiuosi ir būsiu ramesnis.
– Kokį įsivaizduojate „Žalgirį“ po 30-ies metų per 100-ąjį jubiliejų?
– Įsivaizduoju tokį patį galingą, koks jis yra dabar. Daug trofėjų, o Mantas Kuklys bus trenerių štabe. Tikiuosi, kad šis klubas augs ir žmonės grįš į stadionus, kur žiūrės į komandą, gerai rungtyniaujančią tiek A lygoje, tiek Europoje.
