Lietuvos futbolo federacijos (LFF) taurės turnyro finale Kauno S. Dariaus ir S. Girėno sporto centro stadione gegužės 19-ą 13.30 val. „Šiauliai“ susitiks su Vilniaus „Žalgiriu“.
Futbolininkai įtampos nejaučia
„Galbūt ruošiamės daugiau, nei paprastoms rungtynėms. Analizuojame „Žalgirio“ žaidimą. Norime išvengti klaidų, kurias darėme čempionato metu“, – interviu Futbolo.TV svetainei sakė „Šiaulių“ treneris T. Kančelskis.
– Koks bus šios savaitės „Šiaulių“ grafikas?
– Klubas suteikė galimybę į Kauną nuvažiuoti iš vakaro. Karantinas įeina į pasiruošimo rungtynėms planą. Manau, kad tai bus į naudą ir futbolininkai į aikštę žengs motyvuoti, pasiruošę. Mesime iššūkį ir bandysime iškelti taurę. O bus taip, kaip Dievas duos.
– Kiek taurė svarbi „Šiauliams“?
– Visų pirma, tai trofėjus, kurio norisi kiekvienai komandai, miestui. Žinoma, svarbus ir finansinis paskatinimas, skiriamas už dalyvavimą UEFA Europos lygos kvalifikacijoje.
– Seniai neslepiate, kad LFF taurės rungtynės – svarbiausios sezone. Komandoje įtampos nėra?
– Ne. Manau, kad ją daugiau jaučiame mes, treneriai, ir klubo valdžia. Nervai įtempti. Tačiau futbolininkams pagrindinį darbą reikia atlikti aikštėje.
– Su „Žalgiriu“ žaisite antrą sekmadienį iš eilės. Nebus sunku?
– Žinoma, nelengva. Panašiai buvo ir su „Ekranu“ – rungtyniavome taurės varžybose, po to čempionate. Tačiau oponentams taip pat nelengva. Sekmadienį jie su mumis sužaidė lygiosiomis. Nors „Žalgiris“ ir turėjo iniciatyvą, mes sau ir kitiems parodėme, kad galime kovoti. Pademonstravome, jog esame pajėgūs kautis ir dėl taškų, ir dėl trofėjų.
– Ar lygiosios nebus meškos paslauga? „Žalgiris“ Jus vertins tikrai rimtai...
– Ne. Vyrams iškart pasakiau, kad negalime per gerai apie save galvoti. Kai iškelsime taurę, tada ir bus galima kalbėti. Kol kas trofėjus, nors ir ranka pasiekiamas, bet yra toli. Galvojame ir ruošiamės atsakingai.
– Kaip vertinate šio sezono „Žalgirio“ komandą?
– Kaip sakiau prieš sekmadienio rungtynes, tai – gerai sukomplektuota, kiekvienoje grandyje lyderių turinti komanda. Ją palaužti sunku. Tačiau neįveikiamų nėra, kaip neegzistuoja ir nepakeičiami žaidėjai. Bandysime tai patvirtinti.
LFF taurės finale žaidė 16-os
– Šiauliečiai prieš „Žalgirį“ LFF taurės finale paskutinį kartą žaidė 1991 metais. Tada vilniečiai Šiaulių „Taurą“ nugalėjo 1:0. Tąkart rungtynės taip pat vyko Kaune. Jūs rungtyniavote, nepaisant to, kad tuomet buvote 16 metų ir 1 dienos. Pamenate?
– Maždaug atsimenu. „Žalgiriui“ pralaimėjome tik po pratęsimo. Tuomet mūsų komanda buvo pusiau mėgėjiška – jai atstovavo mėgėjai ir jaunimas. „Žalgirio“ ekipa buvo tikrai pajėgi, bet taurės finale ne viską lemia meistriškumas. Tuo ir žavus tas futbolas, kad svarbus ne tik pajėgumas, bet ir kovingumas, noras nugalėti.
– Keista, kai taurės finale žaidžia 16-metis...
– Su „Tauro“ komanda rungtyniavau ir aukščiausioje lygoje. Treneriai pasitikėjo manimi, nors ir buvau jaunas.
– Šiaulių atstovai į LFF taurės finalą sugrįžo po 14 metų pertraukos – 1999 metais Šiaulių „Kareda“ 3:0 nugalėjo „Kauno“ komandą. Tarp nugalėtojų buvote Jūs ir dabartinis „Šiaulių“ gynėjas Deivydas Lunskis...
– Sunkiai prisimenu tas rungtynes. Žinau tik tai, kad laimėjome.
– O pergales LFF taurės finaluose su „Kauno“ komanda prisimenate?
– Taip, žinoma. Kiekvieną trofėjų laimėti malonu ir smagu. Tačiau, kaip ir sakiau, viskas – jau istorija. Mano, ne klubo. Dabar mūsų komanda – jauna, ambicinga. Man kaip treneriui taip pat norėtųsi pergalės.
– LFF taurę iš viso esate laimėjęs šešis kartus. Kuri pergalė saldžiausia?
– Žinoma, smagiausia, kai laimi pirmą kartą. Tačiau malonios akimirkos visada lieka atmintyje.
– Esate vienas tituluočiausių šalies futbolininkų. Kur laikote apdovanojimus?
– Specialaus kambario neturiu. Visi prizai, medaliai gražiai sudėti į dėžę. Jų neeksponuoju. Galbūt to norėtų žmona, dukra, bet man tai jau praėję ir tapę istorija.
– 1974 ir 1975 metų LFF taurės finaluose žaidęs ir kartą nugalėjęs Jūsų tėtis Česlovas. Pats, žinoma, to neprisimenate, bet galbūt tėtis yra pasakojęs apie tai, skatinęs sekti jo pėdomis?
– Ne. Paprasčiausiai tėvai nulemia vaiko pasirinkimą. Tėvas sportavo, brolis pradėjo. Man, kaip jauniausiai atžalai, taip pat nebebuvo kur dėtis.
Emocingas treneris
– Šis finalas Jums bus visiškai kitoks, nei anksčiau...
– Taip. Šįkart niekuo negalėsiu padėti. Tik patarimais. 11 žaidėjų išeis į aikštę, bet pats išbėgti negalėsiu. Taip daug sunkiau, nei žaisti pačiam. Rungtyniaujant gali kažką padaryti.
– Dažnai norisi išbėgti į aikštę? O galbūt ir žaidžiate?
– Mėgėjiškai už veteranus. Smagu rungtyniauti be įtampos. Tačiau mano charakteris toks, kad ir ten noriu laimėti, rungtyniauju iš visų jėgų. Gal tai kartais gerai, gal – blogai. Ir kaip treneriui norėtųsi ramiau reaguoti į įvykius aikštėje, bet dažnai emocijos liejasi per kraštus...
– Ir futbolininko karjeroje buvote emocingas...
– Galbūt toks mano charakteris. Visada noriu laimėti, nesvarbu, koks varžovas bebūtų. Stengiuosi tai įdiegti ir savo auklėtiniams.
– Karjerą baigėte po 2010 metų sezono. Savo ilgos karjeros metu nuolat būdavote startinės sudėties žaidėjas, bet paskutinių futbolininko karjeros metų pabaigoje tekdavo sėdėti ir ant suolo. Nebuvo sunku?
– Kiekvienam žaidėjui sunku baigti karjerą. Tiesa, maniau, kad bus blogiau. Labai padėjo Šiaulių futbolo akademija ir jos vadovas Saulius Lesnickas. Jis leido pasireikšti kaip treneriui ir pasitraukimas iš futbolo nebuvo toks skausmingas.
– O ar trenerio duona tokia, kokią įsivaizdavote?
– Pabandžiau ir pajutau, kad niekuo negali padėti, tik patarimais. Kaip profesionaliai žaidusiam, sunku viską stebėti iš šalies. Tačiau po truputį pripranti, galvoji, kokia taktika žaisti ir norisi, kad futbolininkai viską įvykdytų aikštėje. Žinoma, visada yra kur tobulėti.
