Per dvi savaites A. Juknevičius ir Edvardas Duoba įprato link finišo Atakamos dykumoje ar Andų papėdėse kastis naktimis, todėl ir po ilgos kelionės iš Buenos Airių (Argentina) Vilniaus oro uosto atvykimo salės vartus vidurnaktį pravėrusių Dakaro ralio dalyvių veiduose švietė entuziastingos šypsenos.
„Būdamas Dakare užmiršti viską – nebeskiri dienų, valandų. Laiko ten nėra. Aš ir dabar nežinau, kuri šiandien diena – pirmadienis ar penktadienis. Rytoj išsiaiškinsiu“, – juokėsi A. Juknevičius.
Vos išėję pro duris, lenktynininkai pateko į gausaus pulko artimųjų, bendražygių, žiniasklaidos atstovų glėbį – pasižiūrėti į margaspalviais vainikais apkarstytus lenktynininkus ir bronzinį medalį su beduino siluetu, kurį gauna Dakaro ralio finišą pasiekę sportininkai, stojo net atsitiktiniai smalsuoliai.
„Man šokas nuo to, kiek čia žmonių. Net nesijaučiu to vertas“, – stebėjosi A. Juknevičius.
Pietų Amerikoje du bičiuliai gyveno it klajojantys čigonai: iš vienos stovyklos į kitą laikiną prieglobstį už šimtų kilometrų, kartais per parą numingant vos po kelias valandas, kartais žaidžiant rusišką ruletę su atšiauria gamta.
„Mes gal ir kosmopolitai, gal ir labai mėgstame nuotykius, bet visada smagiausia grįžti namo – į savo lovą, pas savo moterį, į šventos Marijos žemę“, – lengviau atsikvėpė A. Juknevičius.
Bet 40-metis pilotas jau žino: praeis metai, ir jis vėl keliaus priešinga kryptimi. Dakaro ralio vilkas vis dar alkanas, nes grobis jam buvo per menkas.
Sunkiausiu automobilių maratonu pasaulyje vadinamose lenktynėse lietuviai užėmė 60-ą vietą, nors A. Juknevičius puoselėjo viltis patekti tarp 25-ių greičiausių. Bet laikyti rankose veržliaraktį jam teko beveik taip pat dažnai kaip spausti vairą – kone kiekviename greičio ruože byrėjęs „Mebar“ prototipas užlaikė „Žalvario“ komandą trasoje dvigubai ilgiau nei lyderius.
Maždaug 4,5 tūkst. km ilgio įskaitinę distanciją, padalintą į 13 greičio ruožų, A. Juknevičius sukorė per beveik 92 valandas, įskaitant baudas, gautas už laiku nepasiektą finišą. Ne viename etape iki gilios nakties trasoje su lūžtančiu visureigiu vargęs Lietuvos ekipažas nuo nugalėtojo Nassero Al-Attiyah iš Kataro atsiliko 51 val. 22 min.
Ir taip: nuo pat 2003-iųjų, kai A. Juknevičius pirmą kartą nėrė į dykumų smėlį, tuomet dar Afrikoje vykusiame ralyje skaitydamas kelio knygą Aurelijui Petraičiui.
„Parsivežu namo jau penktą Dakaro medalį. Daugiau nebesinori važinėti ten vien tam, kad rinkčiau tuos medalius, taip pat nebesinori remontuoti automobilį trasoje po šešias ar aštuonias valandas. Aišku, žinant, kad daugiau nei pusė ekipažų Dakaro ralio nebaigė, kiti džiaugtųsi vien finišu. Bet manęs tai nebetenkina. Aš ir taip pažadu: kiek mes bevažiuosime, finiše vis tiek būsime. Turime tokį charakterį: kiti jau pasiduotų, o mes sukandame dantis ir važiuojame. Bet mus labai slegia tai, kad negalime važiuoti greitai, turime gaišti laiką remontui. Būna skaudu trasoje krapštyti kažkokią detalę: laikas eina, visi tave aplenkia, o tu stovi“, – graužėsi lenktynininkas.
Ar pernai bandant sukarti 9 tūkst. kilometrų standartiniu „Toyota FJ Cruiser“ visureigiu, ar šiemet važiuojant iš to paties gamintojo modelio perdirbtu prototipu – rezultatas buvo panašus.
Iki finišo „Mebar“ atlaikė, bet dabar A. Juknevičius mielu noru parduotų Lietuvos mechanikų kūdikį juo susidomėjusiems turkmėnams, jei tik žinotų, kad galės pakeisti jį patikimesniu automobiliu.
„Susikonstravome sau automobilį garaže: variklį nusipirkome prie Kauno už tris tūkstančius litų ir su juo pravažiavome visą ralį, Andriucha „padarė“ elektrą, Alius sureguliavo variklį. Taip – pigiau, bet reikėtų dar dvejų ar trejų metų, kad su savadarbe technika galėtume važiuoti konkurencingai. Daug racionaliau nusipirkti automobilį, kuris jau patikrintas, negenda trasoje, nebent padarai avariją“, – pripažino A. Juknevičius.
Bet visi norai atsiremia į pinigus. A. Juknevičius skaičiuoja Dakaro raliui šįkart išleidęs apie 130 tūkst. eurų (450 tūkst. litų). Kitas maratoną įveikęs lietuvis Benediktas Vanagas vien už savo „Overdrive“ kompanijos Belgijoje ruoštą „Toyota Hilux“ paklojo 400 tūkst. eurų (1,38 mln. Lt).
„Suprantu, kad Benas padarė patį teisingiausią žingsnį nusipirkdamas žinomo gamintojo paruoštą automobilį, kuris leidžia įrodyti, ko esi vertas.
Liūdna, kad technika lemia tiek daug. Lenkus remia „Orlen“, rusus – „Lukoil“, o mes tokių rėmėjų neturime, apie tokius biudžetus net nesvajojame, iš bičiulių, draugų susirenkame kapeikas, kad tik išvažiuotume. Mūsų biudžetas Dakare turbūt yra vienas mažiausių, jei ne pats mažiausias. Bet tikiuosi, kad ateis diena, kai ir mes galėsime parodyti „full attack“, kaip man pasakė Nasseras. Tam reikia, kad kažkas prisidėtų prie mūsų projekto, paremtų mus“, – svarstė pilotas.
Tiesa, ir stiprus finansinis užnugaris netikėtumų kupinose lenktynėse dar negarantuoja aukštos vietos. Į Europą iš Argentinos A. Juknevičius ir E. Duoba parskrido vienu lėktuvu su Krzysztofu Holowczycu. Dakaro raliuose dominuojantį „Mini“ automobilį vairavęs lenkas noriai kėlė su lietuviais tauraus gėrimo stiklą – daugelį metų atkakliai bandęs jis šįkart įkopė į prizininkų gretas ir finišavo trečias.
A. Juknevičius nežino, ar turės galimybių daryti tą patį, bet tiki, kad pasidžiaugti už tėvynainių sėkmę jam dar bus progų.
„Jeigu kas nors nori važiuoti į Dakarą, padėsiu atvira širdimi viskuo, kuo galiu. Tegu tik kuo daugiau lietuvių įgyvendina savo svajonę. Aš pats visą gyvenimą dirbau, kad ją įgyvendinčiau, ir toliau einu savo keliu. Net jei mes nelaimėsime Dakaro, gal po 10 ar 50 metų laimės kas nors kitas iš lietuvių, ir aš žinosiu, kad kelis pirmus žingsnius padarėme mes“, – kalbėjo dykumų ekspertas.
Kitas Lietuvos lenktynininkas B. Vanagas, su baltarusiu Andrejumi Rudnickiu Dakaro ralyje šiemet užėmęs aukščiausią šalies istorijoje 24-ą poziciją, į Vilnių parskris antradienio popietę.
36-ą kartą surengtame prestižiniame ralyje startavo 161 motociklininkas, 45 keturračių vairuotojai, 137 automobilių ir 63 sunkvežimių ekipažai. Beveik pusė dalyvių – 192 – finišo nepasiekė. Iki podiumo išsilaikė 79 motociklai, 18 keturračių, 67 automobiliai ir 50 sunkvežimių. Iš viso per dvi savaites lenktynininkai Argentinos, Čilės ir Bolivijos teritorija nuvažiavo daugiau nei 9 tūkst. km.
Prisijunk prie tūkstančių sporto mėgėjų bendruomenės – tapk DELFI Sporto draugu „Facebook“, sužinok šviežiausias naujienas iš sporto arenų, dalinkis įžvalgomis ir komentarais!
