Nesusipratimai ir techninės problemos A. Juknevičių ėmė lydėti nuo pirmų kilometrų.
Jau prologe nustojo veikti elektroninė kelio knyga, pirmame etape į bivaką avariją patyręs ekipažas sugrįžo gerokai po vidurnakčio, nes po incidento kone visą greičio ruožą teko važiuoti su varomu galu.
Trečiame greičio ruože teko įsijausti į elektrikų darbą ir taisyti trūkusį generatoriaus laidą, o ketvirtame teko stoti trasoje ir nuimti kardaninį veleną, o vėliau ir pusašius. Be jų automobilį varė tik galiniai ratai. Vėl „Kreda“ ekipažas greičio ruožo finišą pasiekė sutemus.
Sugaištos valandos stovint ralio kilometruose bei dviženklės laiko nuobaudos už viršytus laiko limitus lėmė tai, jog ekipažas užima 55-ą vietą ir turi daugiau nei 27 valandų deficitą nuo ralio lyderių.
Po 6-o etapo prieš vienintelę laisvą dieną ralyje A. Juknevičius išsamiai ir atvirai pasidalijo mintimis apie besikeičiantį ralį, motyvaciją tęsti lenktynes ir patiriamus sunkumus.
– Ar nekalbėjote su Benediktu Vanagu, gal įmanoma nupirkti jo sudaužytą „Toyotą“ ir iš šito automobilio bei jūsų „lapės“ padaryti konkurencingą visureigį?
– Nupirkti faršo gabalą ir iš jauno faršo gabalo bei „senutės“ padaryti kažką? Mintis gera, bet lai faršas lieka faršu, o „senutė“ dar turi vertę. Su ja galima ilgai ir laimingai važiuoti.
Pavyzdžiui tiems, kurie dar ruošiasi važiuoti į pirmą savo Dakarą. Tai tvirtas, patikimas automobilis, jis tinka ir kitose lenktynėse, o dar po 10 metų su „lape“ bus galima „Dakar Classic“ startuoti, nes jau jai dabar 12 metų.
Manau, ją parduosime ir žmonės ja džiaugsis. Tai tvirtas, geras automobilis.
– Jei nebūtumėte gavęs 10-ies valandų baudos, ar dabar varžytumėtės su lyderiais?
– Ne, nesivaržytume. Mes antrą dieną užtrukome 6-7 val. daugiau už kitus, visi žinome, kada grįžome iš jo – finišavome naktį. Apie varžymasi nėra ko kalbėti, aš tą puikiai suprantu.
Esu visiškai atsipalaidavęs, džiaugiamės tuo, ką darome, treniruojamės, vis tiek kiekvieną dieną kažko išmokstame. Maža ką, gal dar lietuviams prireiks kokios pagalbos.
– Koks pačiam Dakaras įdomesnis, kai viskas klostosi kaip per sviestą, ar kaip šitas, kai kone kiekviena diena pateikia iššūkių ir nuotykių?
– Čia šito klausimo sankryžoje galėčiau nusišauti. Iš vienos pusės, labai noriu gero rezultato. Iš kitos pusės žinau, jei viskas sklandžiai sektųsi, nepatirčiau jokių iššūkių.
Iš tikrųjų nėra sudėtinga, tereikia kokių 1,2 mln. eurų, išsinuomoti geriausią „X-Raid“ bagį, su kuriuo pernai ir užpernai laimėjo Dakarą. Grįžti 1-ą valandą dienos, kitą dieną viskas paruošta, kombinezonas išskalbtas, automobilis parengtas, miegi geriausiam kemperyje.
Niekas nelūžta, tik važiuoji ir važiuoji. O kur tada tas malonumas? Rezultatas? Taip, bet ar tik rezultatas yra viskas? Gal, rezultato norime, bet norisi pakovoti už tą rezultatą. Kartais kai viskas sklandu, nebūna skanu.
Bet kai būna sunku, spjaudomės kraujais, kaip, pavyzdžiui, antradienį. Visur turi būti protingas saikas. Kiekvienais metais Dakaro ralis yra lyg loterija. Vienais metais pasiseka vienam, kitais metais – kitam.
– Kokį maksimalų greitį šiemet pasiekė „lapė“?
– Vienu metu Didzis mane stabdė, greičio ribotuvas jau klykė: fiksavo 171 km/val. greitį. Šiaip jo maksimalus greitis yra 170 km/val. Gal pernai ar užpernai lygiame kelyje kokius 20 km skriejome 175 km/ val. greičiu.
Bekele toks greitis yra didelis. Šiemet visiems maksimalus greitis yra 170 km/ val. Negalime jo viršyti.
– Jūsų manymu, kodėl dalis dalyvių, susidurusių su pirmais sunkumais, traukiasi iš ralio?
– Yra du dalykai. Tokiu momentu dalyviai patiria didžiulį stresą. Reikia mokėti įjungti šaltą protą.
Suvokti, ką turi dayti. Pirmas dalykas, reikia susitvarkyti iki tiek, kad galėtum ropoti iki kažkur. Gal turi draugų, riedančių iš galo. Turi mokėti juos susistabdyti, nepraleisti.
Gal jie turi tą detalę, žarnelę ar to, ko tau reikia. Antra, reikia bendrauti su sunkvežimių pilotais, ypač tais, kurie uždarinėja trasą. Reikia bendrauti su jais ne tik trasoje, nes esant reikalui jie ne tik turės reikiamą detalę, bet ir gal skirs laiko. Taip, gal kai kurie po to paprašys pinigų ar nealkoholinio alaus dėžės.
Dar yra kitas dalykas. Reikia susitarti su savimi. Buvo diena, kai mes važiavome su galiniais ratais. Nedaug kas važiuotų, bet mes riedėjome.
Daug kas sakė, nevažiuokite, suplėšysite mašiną, bet mes judėjome pirmyn. Šiandien yra jau įveikta pusę Dakaro ralio, jame buvo du sunkūs etapai, kuriuose važiavome tik su galiniu tiltu.
Ir visus kontrolinius punktus suradome, nei vieno nepraleidome.
Aš manau, kad kiti per anskti pasiduoda. Aš taip negaliu, niekada nepasiduosiu. Jei reikės, važiuosiu ir ant vieno rato, bet riedėsiu iki galo, kabinsiuos, tai principo reikalas. Šis bruožas yra lietuviškas.
Yra tokių, kurie atvyko nemotyvuoti. Išsinuomavę automobilį, nusipirkę startinį paketą ir, sugedus automobiliui, greitai nuleidžia rankas, nes jie nemotyvuoti. Tai ne tikri Dakaro kariai.
Jei tu Dakaro neįveiki, Dakaras tave įveikia, o man tai yra nepriimtina.
– Kaip keičiasi Dakaro ralis jūsų akimis?
– Dabar ralis yra labai greitas. Dabar nėra taip, jog nusimuši kelis ratus, pakeiti, pasikapstai smėlynuose kur nors ir dar finišuoji 15-uke.
Vienu momentu 6-ame etape buvome 28-i, prakirtome vieną ratą ir iškart kritome pozicijomis žemyn. Kartais į vieną minutę finiše telpa du, trys automobiliai. Ralis dabar labai greitas, kova dėl sekundžių. Tai tapo jau norma.
Su kiekvienais metais dalyviai supranta, jog technika turi būti tvirta, todėl investuoja.
Keičiasi Dakaras, todėl turime ir mes keistis.
