Žinomas lenktynininkas nenorėjo spėlioti, kaip seksis, ar taikytis į konkrečią vietą, tačiau neslėpė žinąs svarbiausią sėkmės faktorių.
„Drausmė yra mūsų vienintelis šansas į gerą rezultatą“, – akcentavo B. Vanagas, varžybose vėl važiuosiantis su šturmanu iš Lenkijos Sebastianu Rozwadowskiu.
„Jeigu neturėsi geležinės tvarkos, neturėsi rezultato. Čia yra privaloma. Samprata kariuomenė „General Financing team Pitlane“ yra visiška konstanta. <...> Bet psichologinis aspektas yra tas, kuris dažniausiai pakiša koją. Šnekant ir apie mane, ir apie šturmaną, ir apie kitus komandos narius.
Visi yra žmonės, o žmogus nuo roboto skiriasi tuo, kad galbūt gali būti kūrybingesnis, bet potencialiai klaidą jis gali padaryti greičiau. Ir tai nutinka, nes Dakaras yra lenktynės, kur žmonės zombėja“, – šeštą kartą į alinantį maratoną besileisiantis lietuvis, pernai dėl sugedusio automobilio turėjęs sudėti ginklus varžyboms dar padoriai nė neįsibėgėjus.
– Vieni labiau laukia Kalėdų, kiti Dakaro ralio. Benediktai, ko jūs labiau laukiat?
– Kalėdos mano gyvenime pastaruosius dvylika metų iš vienos pusės lyg ir yra toks momentas, kai turėtų būti susikaupimas, širdyje taika, bet dvylika metų mes organizuojame žiemos ralį, kuris yra sausio pabaigoje, tad – pats darbymetis. Pastaruosius šešetą metų prisidėjo Dakaras. Tad iš vienos pusės visas spirgi: kažką pamiršau, kažko nepadariau, todėl Kalėdos, sakykime, nėra tiek šventiškos, kiek norėčiau, kad būtų.
– Prilygintumėt Dakarą kankynei?
– Kaip minimum, tai yra ne komforto zonos renginys. Jo metu ir ruošdamasis daug išmoksti, bet iš kitos pusės malonumo daug ten nėra. Kaip sako, mokslo šaknys karčios, bet vaisiai saldūs. Malonaus ten nieko nėra.
– Tai kodėl tuomet ten dalyvaujate? Koks jūsų tikslas? Nugalėti save?
– Gal pradėsiu nuo pradžios – kodėl aš startavau Dakare. Startavau Dakare, nes buvau tikras, kad galime parodyti. Blogas karys, kuris nenori būti generolu. Tai tada nusiteikimas buvo kokie 75 procentai sportinio pykčio ir kokie 25 procentai noro garsinti Lietuvą.
Bėgant laikui, turbūt, Dakaras tapo 70 procentų socialinė misija, nes Dakaras tikrai yra svarbus Lietuvai ir iš esmės yra tam tikras pavyzdys. Nes aš matau, kiek jaunimas domisi, kiek domisi žmonės, kurie turi savo iššūkių, tad kiekvienam yra savas Dakaras. Galima pažinti save, parodyti Vytį pasauliui.
– Ar galime pakalbėti plačiau: kokį tikslą keliate sau? Koks tas intervalas, kuriame jūs galėtumėte būti?
– Tikslus mes sau keliame. Bet, matot, finišavimas Dakare nėra kažkokio rezultato pasiekimas. Tu finišuoji tarp kitų komandų, kiekvienais metais trasa yra kita ir negali lyginti, nes konkurencija skiriasi, gamtinės sąlygos skiriasi. Praeitais metais turėjom tik tris dienas lenktynių, tai didelės analizės nepadarysi, bet mes turėjome stabilų ir gražų rezultatą <...> Šie metai Dakare buvo tikrai galimybė padaryti gerą rezultatą.
Kitas dalykas, gamtos sąlygos buvo tiek sudėtingos, kad greičio ruožai, kurie turėjo būti sunkūs, buvo nuimti. Tai reiškia, kad jis kažkuria prasme supaprastėjo. Tad vėl – kas būtų, jeigu būtų. Manau, kad apie tai stipriai šnekėti net nevertėtų. Turbūt, išlaikydamas savo principus, manau, kad apie rezultatą reikėtų kalbėti po finišo.
– Tai penkioliktukas yra ta reali riba, kurioje tikitės ir galėtumėt būti?
– (Juokiasi). Mes norėtume būti ir penkioliktuke, ir dešimtuke, ir penketuke, ir tarp pirmų, bet pradžioje reikia padaryti darbą. Kredo šio Dakaro yra drausmė. Mes suprantame, kad žengtelėjome truputėlį atgal techniškai, bet suprantame, kad drausmė yra mūsų vienintelis šansas į gerą rezultatą.
Kad galime važiuoti etape labai greitai, esame parodę. Mes esame viename etapų finišavę ketvirti absoliučiai ir tai buvo kitą dieną po to, kai susilaužiau ranką. Tai mano tuometinis šturmanas baltarusis Andrejus Rudnickis sakė: „klausyk, Benediktai, tau reikėjo nuo pat lenktynių pradžios laužyti rankas, nes tada tu greičiausiai važiuoji“ (juokiasi). Tai čia šaržuojama, aišku. Bet mes žinome, kad potencialiai greitį turime nemažą. Bet išlaikyti visiems nepadarius klaidos, čia yra didelis iššūkis.
Tad vienintelis dalykas, kurį galiu pasakyti šiemet, yra drausmė, drausmė, drausmė.
– Šiemet teko lankytis jūsų bivuake, tai ten ir taip geležinė tvarka, kur ten dar įmanoma pasitempti....
– Jeigu neturėsi geležinės tvarkos, neturėsi rezultato. Čia yra privaloma. Samprata kariuomenė „General Financing team Pitlane“ yra visiška konstanta. <...> Bet psichologinis aspektas yra tas, kuris dažniausiai pakiša koją. Šnekant ir apie mane, ir apie šturmaną, ir apie kitus komandos narius. Visi yra žmonės, o žmogus nuo roboto skiriasi tuo, kad galbūt gali būti kūrybingesnis, bet potencialiai klaidą jis gali padaryti greičiau.
Ir tai nutinka, nes Dakaras yra lenktynės, kur žmonės zombėja. Tai yra laikas, kada reikalaujamas didelis energetinis resursas ir tu turi koncentruoti dėmesį ilgą laiko tarpą pačiose blogiausiose sąlygose: kada tu esi pavargęs, kada yra didelė temperatūra, kada yra mažai deguonies, pakilus Bolivijoje į 3,5-5 km aukštį tu turi pusę deguonies, o dirbti privalai tą patį darbą.
Dėl to yra labai daug dedamųjų ir dėl to tu gali potencialiai padaryti dar didesnę klaidą. Todėl ultramaratonai, kaip Dakaras, ir yra tokie sudėtingi, nes pirmą dieną gali pravažiuoti lyderių greičiu, bet kas bus po to? Nes tų kilometrų vien greičio ruožų yra apie penkis tūkstančius.
