DELFI Dėmesio centre“ – sėkmingiausi tik ką pasibaigusio Dakaro lenktynininkai – Benediktas Vanagas ir Arūnas Gelažninkas.

– Arūnai, pirmą kartą Dakare – koks bendras įspūdis? Kokią emociją parsivežėte?

A. Gelažninkas: Faina, be abejo. Koks dar gali būti įspūdis. Šitiek metų svajota.

– Daug metų apie tai galvojote?

A. Gelažninkas: Svajojau tikrai kokius 5-6 metus, nuo to laiko kai pradėjau rimčiau apie tai galvoti, susipažinau su kitais Dakare dalyvaujančiais sportininkais. O įgyvendinti svajonę ruošiausi pastaruosius metus. Pati atmosfera yra nereali, sutinki daug žmonių, kurie serga ta pačia liga, tais pačiais norais gyvena. Iš tikrųjų - labai faina.

– Susirgote ta pačia liga, kuria ir Benediktas jau serga daug metų?

A. Gelažninkas: Tikiuosi. Ten būnant atrodo, kad tokie Dakarai galėtų vykti 5–6 kartus per metus, bet, deja, jis toks yra tik vienas ir jam visus metus reikia ruoštis.

– Kitąmet dalyvausite?

A. Gelažninkas: Labai tikiuosi, kad pavyks.

Gali būti, kada nors sugrįšime, bet greičiausiai tai bus ne šiais metais. Dabar akcentas yra į ralio maratonus ir stengsimės žiūrėti, ką ten mes galime padaryti.
B. Vanagas

– Benediktai, jūsų vieta vienuolikta. Penkių sekundžių pritrūko iki dešimtuko – tai būtų tarsi toks simbolinis pasiekimas. Bet kuriuo atveju turbūt džiaugiatės pasiekęs tokį rezultatą, ypač dėl to, kad keli pastarieji Dakarai jums nebuvo sėkmingi.

B. Vanagas: taip, keli pastarieji Dakarai buvo stipriai ne pagal planą, tai šiam iš tikrųjų reikėjo nemažai stiprybės. Šis Dakaras - iš esmės pagal planą. Žinoma, mes norėjome būti dešimtuke ir tikrai ten galėjome būti, bet...

Edmundas Jakilaitis, Benediktas Vanagas

– Jei būtumėte žinoję, kad skirs tik penkios sekundės, tai būtumėte pasigavę tas sekundes.

B. Vanagas: būtume suradę, žinoma. Bet kuriuo atveju galiu pasakyti, kad padarėme viską. Važiuojant paskutinį greičio ruožą, kai mes startavome, mums buvo likusios 4 minutės iki 10 vietos ir mes planavome pasivyti. Nors Toyota mums sakė: „neišprotėk, tiesiog finišuok – mums reikia šitos vietos irgi“. Mes atakavome, bet pritrūkome penkių sekundžių – ką padarysi. Tiesą sakant, nežinau, kodėl Toyota mums sakė nepersistengti ir tiesiog finišuoti. Gavome komandos įsakymą finišuoti ir neskubėti. Reikia nepamiršti, kad atakavome, vijomės ir penkiomis sekundėmis atsilikome nuo Toyota Gazoo France lenktynininko, kuris turi 20-ies Dakarų patirtį. Nenoriu nieko sakyti. Toyota komanda sakė, kad tiesiog nori, jog neprisidaryčiau nesąmonių ir finišuočiau toje vietoje, nes komandai esą reikia saugios pozicijos, bet gali būti jog jie tiesiog nenorėjo, kad aplenktume Toyota France. Aš neprisiimu spręsti kaip buvo iš tikrųjų.

– Arūnai, turbūt nelabai besidomintys motosportu nežino, kad jūs esate profesionalus motociklininkas, karjerą pradėjęs nuo 9-erių. Būdamas 10-ies metų jau varžėtės vienoje grupėje su 15-ečiais. Esate daugkartinis įvairių Lietuvos čempionatų nugalėtojas, daug kitų apdovanojimų. Jums pačiam, kaip tiek patyrusiam sprotininkui, Dakaras gali būti nauja tolesnės veiklos sritis?

A. Gelažninkas: Be abejo. Ralis jau yra nauja kryptis ir aš esu dar naujokas tokio formato varžybose. Iki Dakaro turėjau tik dvi tokio tipo varžybas. Jaučiuosi labai naujokas Dakare. Patarimus man dalino kiti komandos draugai, nors patys Dakare važiavo tik antrą ar trečią kartą. Vis tiek turėjau ko jų paklausti. Visi, kas jau buvę Dakare, mane tikrai palaikė, sakė, kad pasiekiau puikų bendrą rezultatą. Patarė važiuoti ramiai, savo lygiu, nedaryti klaidų – kai kuriuos patarimus išpildžiau. Manau, kad kitam Dakarui pasisėmiau žinių, be to žinau kaip reikia geriau fiziškai pasiruošti, kokios buvo silpnesnės vietos. Tai liko tik tobulėt.

– Jūs esate daugybę kartų siūtas, lopytas, gipsuotas... Kaip pasiruošti tokiam milžiniškam krūviui? Motociklininkai tikrai patiria beprotiškas apkrovas.

A. Gelažninkas: manau, kad neįmanoma Dakarui fiziškai pasiruošti taip, kad atvažiuotum ir sakytum, jog buvo lengva, eilinis pasivažinėjimas. Kūnas nėra tiek sutvertas, kad nejaustų Dakaro krūvio. Visgi manau, kad su treneriu Mindaugu Pociumi tikrai pasiruošėm neblogai, nes jaučiausi tikrai gerai. Ne vieną sutikau, kuris dejavo, kad labai blogai ir nori, kad viskas kuo greičiau baigtųsi – aš taip blogai nesijaučiau. Galbūt vieną dieną buvo prasčiau, nes buvau apsinuodijęs ir turėjau bemiegę naktį. Kitą dieną buvau visiškai be energijos, turėjau keltis pusę keturių nakties, važiuoti kelis šimtus kilometrų iki greičio ruožo – buvo tikrai sunku, nes norėjosi tik gulėti. Bet kažkaip persilaužiau, skausmus įveikiau ir po šito likusios dvi dienos jau tikrai atrodė kaip pasivažinėjimas. Baigiau Dakarą gera nuotaika ir gera savijauta.

Benediktas Vanagas, Arūnas Gelažninkas

– Benediktai, du dalykai turbūt įdomiausia. Pirmiausia tai tas šuolis, kurį daug kas jau matę. Kaip jis atsitiko? Jūs neišgirdote ką jums sakė jūsų šturmanas?

B. Vanagas: Taip, šitas šuolis jau apskriejo visą pasaulį ir vien mano youtube kanale turi jau virš 100 tūkst. peržiūrų. Iš esmės kai tu pro priekinį langą pamatai žemę – suprask, kad nieko gero nėra.

– Matant tą šuolį ir nusileidimą, praktiškai pritrūko, kaip sakoma, nago juodymo iki vertimosi ant stogo.

B. Vanagas: Tai buvo tikrai labai netoli iki nelaimės. Mes stengėmės evakuotis iš tos situacijos kiek įmanoma lengviau. Tai, kad akseleravom ir priekiniais ratais pagavom truputį žemės mums labai padėjo – suveikė fizika ir galas grįžo ten, kur jam reikėjo būti. Sulaužėme priekines groteles. Ta prasme, priekinėmis grotelėmis atsitrenkti į žemę – tai yra stipru. O kaip tai nutiko? Tą dieną aš buvau sergantis, pasigavęs virusą, turėjau tris sunkias dienas su 39 temperatūra. Tai buvo apie 10 km iki finišo, t.y. virš 300 km greičio ruože. Nelabai aš atsimenu tą vietą. Labiau laikiausi prie vairo, nei iš tikrųjų buvau lenktynininkas. Tokia būsena tuo metu buvo ir aš per vėlai išgirdau, kad tai yra dvigubo pavojaus vieta. Sebastianas tikrai pasakė laiku – aš per vėlai išgirdau. Per vėlai pradėjau stabdyti, kelias ėjo žemyn, vadinasi, fizika nepadėjo, automobilis sunkiau stabdėsi ir truputėlį per greitai – štai ir matosi į ką tai gali pavirsti. Mums iš tikrųjų labai stipriai pasisekė, kad nenutiko joks baisesnis scenarijus. Kita vertus, dabar turime vieną geriausių vaizdų pasaulyje.

– Antras dalykas – kai vertetės. Suprantu, kad tą dieną važiavote be vairo stiprintuvo ir dėl to įvyko klaida?

B. Vanagas: Iš esmės naudojant hidraulines kojas nušoko viena iš žarnų ir mes netekome tų hidraulinių kojų, kurios pakelia automobilį. Važiavome apie 200 km be vairo stiprintuvo. Priminsiu, kad 2015 m. važiuojant be vairo stiprintuvo kopose lygiai taip pat vairas man sulaužė riešą. Dabar buvo labai panaši situacija, tik šįkart aš paleidau vairą. Automobilis važiavo, nežinau, kokius 2-3 km/val. greičiu. Tai realiai mes labai iš lėto apsivertėme, automobiliui nebuvo jokios žalos – net veidrodėliai savo vietoje liko sveiki. Bet automobilis liko gulėti ant šono ir mums reikėjo sulaukti pagalbos.

Mes tą dieną, dėka visos šitos istorijos, praradome beveik 2 valandas. Galutinėje rikiuotėje tai būtų kokios trys keturios vietos. Bet – kas būtų, jeigu būtų. Tai yra Dakaro dalis, nėra komandų, kurios praeina be jokių atsitikimų.

– Arūnai, jums kažkas panašaus nutiko, ar jūs techniškai – nuo kopos ant kopos?

A. Gelažninkas: Man iš esmės viskas labai puikiai klojosi. Turėjau kopose kritimų daugiau, bet jie gana paprasti buvo, be nuostolių. Turėjau vieną stipresnį kritimą greitam kely. Paskui varžovą važiavau, nepamačiau akmens ir priekiniu ratu į jį trenkiausi. Slydau ir ganėtinai stipriai kritau. Nesusižeidžiau, bet pamečiau motociklą. Atsikėliau ir suprantu, kad nematau motociklo – aplink vien smėlio debesis. Kai technika apvirsta, aliarmo signalą siunčia kitiems ir pypsi – tai ėjau pagal tą garsą ir ieškojau.

– Ilgai taip važiavote nematydamas kelio?

A. Gelažninkas: Ta diena buvo labai dulkina. Į priekį kartais matai vos kokius 3 metrus, o būna akimirkų, kai tiesiog sustoji, nes nematai absoliučiai nieko.

– Ką rodo navigacija, kol nėra kontrolinių taškų?

A. Gelažninkas: Nieko ji nerodo. Rodo tavo laipsnius, kuria kryptimi važiuoji. Jeigu navigacijoje tame kely buvo pažymėta kokių laipsnių reikia laikytis – tai gerai, matai bent savo laipsnius, jeigu kelio nematai. O jeigu laipsnių pažymėta nebūna, būna tik trasa kažkokia ir tokios dulkės – stoji. Kiti sportininkai, girdėjau, stojo ir laukė, kol šiek tiek smėlio audra praeis. Bet gali laukti ir valandą, o gal ir per ją nepraeis. Buvo sudėtingų situacijų, bet kažkaip išsisukau be didesnių nuostolių.

– Kiek turėjote panašios praktikos tokiuose smėliuose?

A. Gelažninkas: smėliuose šiek tiek turėjau Merzugos ralyje Maroko kopose. Ten tikrai kopos galingos, nemažos, smėlis klampus. Ten varžybos buvo beveik prieš metus – tai buvo mano pirmas kontaktas su dykuma, su tokia navigacine įranga, kokią naudojame Dakare. Tai kažkokį supratimą, kur važiuoju, turėjau, bet patirties – galima sakyti, kad praktiškai jokios. Pirmas Dakaras – pirmi ir tokie iššūkiai.

– 24 vieta. Tai kitąmet jau reikės gerokai pasistengti, kad save aplenktumėte.

A. Gelažninkas: taip, manau, kad tikrai aukštai užkėliau kartelę. Bet, žinoma, bandysiu tobulėti.

– O jūsų motociklas ne naujas?

A. Gelažninkas: Ne, jis šįkart buvo dėvėtas, trijų metų senumo modelis. Aš labai juo patenkintas, nes jis nesukėlė man jokių techninių nesklandumų, atvežė į finišą. Po finišo parašiau žinutę žmogui, iš kurio pirkau motociklą, ir padėkojau. Kitam Dakarui bandysiu įsigyti naują techniką. Matysim, kaip seksis.

– Benediktai, jūsų automobilis naujas ir, suprantu, kad jūs planuojate juo jau šiemet dalyvauti ne viename pasaulio visureigių ralio etape?

B. Vanagas: Jūs žinote daugiau negu aš šiuo metu. Kitą savaitę tiksliau žinosime, koks mūsų planas. Dar nesame jo pasitvirtinę, bet faktas, kad mes uždarėme ralio programą ir stengsimės koncentruotis į vieną discipliną, kad ekonomiškai ir kompetenciškai tai būtų išmintingiausias sprendimas.

– Lietuvos ralio etapuose planuojate nebedalyvauti?

B. Vanagas: Su klasikiniu raliu uždarėme klausimą. Gali būti, kada nors sugrįšime, bet greičiausiai tai bus ne šiais metais. Dabar akcentas yra į ralio maratonus ir stengsimės žiūrėti, ką ten mes galime padaryti.

– O jūsų, Arūnai, planai? Suprantu, kad jau nebegrįšite į motokrosą ar kažkokius kitus praeitus etapus?

A. Gelažninkas: Taip, Enduro Baltijos šalių ir Lietuvos čempionate turbūt dalyvausiu. Tiesiog tam, kad palaikyčiau formą, nes ten važiuoji su lengvesniu motociklu. Ten yra rimtų konkurentų. Latviai, estai yra greiti – reikia pasistengti, jei nori laimėti. Ir jau tikrai žinau, kad kovo mėnesį išvažiuoju į Alžyrą, į Touarego ralį. Šiemet jis pirmą kartą vyks Alžyre, visad vykdavo Maroke. Tai bus tikrai labai neblogos varžybos, organizatoriai žada daug kopų, visą laiką bekelę ir tik greičio ruožus – jokių pervažiavimų. Tikslai ten važiuojant tikrai didžiausi – bent jau būti prizininku. Nežinau kitų ten važiuojančių sportininkų lygio, bet manau, kad įmanoma. Po Dakaro mano forma tikrai dabar turėtų būti nebloga, esu įsivažiavęs.

– Daug kam turbūt, pamačius jūsų rezultatus ir pasidomėjus jūsų sportine karjera, kilo klausimas – kodėl jūs taip ilgai laukėte su tuo Dakaru?

A. Gelažninkas: nėra taip paprasta ten išvažiuoti, ypač žinant finansinius resursus. Lietuvoje tai nėra lengva. Esame maža valstybė ir aš labai džiaugiuosi, kad šiemet pavyko rasti partnerius ir tikiuosi, kad kitiems metams lygiai taip pat gerai seksis.

– Mes turbūt kalbame apie skirtingus kaštus? Jei automobilių sporte tai yra šimtų tūkstančių ar net milijonų biudžetai, tai motociklams kalbame apie dešimtis tūkstančių, ar ne?

A. Gelažninkas: iki 100 tūkst. galima sutilpti su visa technika ir komanda, bet tai turbūt jau būtų toks minimalus biudžetas.

– Dabar, kai jūs parodėte, kad lietuviai gali pasiekti aukštų rezultatų ir motociklų klasėje Dakare, turbūt ir Lietuvoje kalbant su potencialiais rėmėjais jie jau nežiūrės kaip į turistą?

A. Gelažninkas: Tikėkimės, kad parodžiau iš kokio molio drėbtas ir dabar bus lengviau.

– Benediktai, nuo ko priklausys jūsų sprendimas dėl visų metų užimtumo?
B. Vanagas: Labiausiai tai lems finansai. Noras yra būti pasaulio taurėje, bet tai yra brangus užsiėmimas. Prieš dvejus metus mes buvome garsiau pasakę, kad norime ir planuojame, bet nepavyko. Tai šiemet norime užsitikrinti bent dalį finansų, kad galėtume keliauti į priekį. Startinė situacija mūsų nėra bloga. Šiemet tikrai parodėme, ką galime padaryti ir koks mūsų potencialas. Automobilis yra visiškai tinkamas, reikia dirbti toliau. Tai ir bandome daryti.

– O dėl Dakaro? Turbūt net nekeliate sau klausimų dėl dalyvavimo?

B. Vanagas: na, biudžeto Dakarui aš šiuo metu neturiu.

– Turbūt niekas jo dar neturi.

B. Vanagas: Taip, bet būtent dėl to garsiai apie tai kalbėti būtų sudėtinga. Žinoma, norų ir planų turime. Kaip sakoma, kas nutinka vieną kartą nebūtinai pasikartos, kas nutinka du kartus – greičiausiai bus ir trečią. Turint galvoje, kad jau 7 Dakarai už nugaros, tai kad bus 8 – tikrai labai tikėtina. Bet aš stengiuosi pradėti kalbėti pamatuotai, nes apie svajones galima daug kalbėti, tik reikia jas ir įgyvendinti. Tikiu, kad ir mes, ir Arūnas, ir visi kiti lietuviai būsime Dakare.

– Arūnai, o jūsų iškovota vieta leistų jums kalbėtis su gamyklinėmis komandomis?

A. Gelažninkas: Yra tokia nerašyta taisyklė, kad jeigu motociklininkas papuola į TOP20, tai gamyklinės komandos jau gali tau kažkaip padėti: technika, geresniu varikliu ir pan. Iš esmės, tarsi nesi jų komandoje, bet gauni paramą. Nežinau, man šiai „taisyklei“ kaip ir pritrūko rezultato, bet kalbėjau su lenkų komanda, kuri per daug metų Dakare turi pažinčių ir galbūt per juos pavyks įsigyti modifikuotą variklį, motociklą. Tokiu atveju turėtume galingesnį negu standartinis motociklą. Tai, žinoma, negarantuoja nei geresnės vietos, nei kad būsi greitesnis, bet šiek tiek prideda pajėgumų.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (86)