Saldus pergalės aromatas L. Asadauskaitei pakvipo jau po puikiai susiklosčiusios pirmosios rungties. Fechtavimosi varžybose vilnietė (23 pergalės/12 pralaimėjimų – 952 taškai) užėmė trečią vietą.
„Nuo pat pradžių, nuo pirmos rungties viskas man ėjosi gerai – nepasakyčiau, kad buvo labai sunki diena. Negalvojau, kad po fechtavimosi būsiu trečia. Pamačiusi rezultatus, patikėjau, kad galiu kovoti dėl medalio. Žinoma, kokios jis bus spalvos, dar nežinojau, nes nebuvo aišku, koks žirgas man klius. Kai prieš mane startavusią sportininkę žirgas išmetė iš balno, šiek tiek nusigandau, bet žirgas buvo geras, ir aš tokios klaidos nepadariau.
O paskutinėje rungtyje jau buvau užtikrinta pergale, pasakiau sau, kad niekam neatiduosiu šito auksinio medalio – jis bus mano”, – švytėdama pasakojo olimpinė čempionė, kuriai bent jau artimiausius ketverius metus priklausys ir Londone pirmą kartą užfiksuotas šiuolaikinės penkiakovės olimpinis rekordas – 5408 taškai.
Primename, kad plaukdama 200 m L. Asadauskaitė pasiekė asmeninį geriausią rezultatą (2:18,67 min., 1136 tšk. ir 17-a vieta), jodama su žirgu „All rise“ kliudė tik vieną kartį (1180 tšk., trečia vieta), ir paskutinėje bėgimo bei šaudymo rungtyje startavo pirma kartu su identišką rezultatą pasiekusia brazile Yane Marques. Kroso trasoje pavyti 160 cm ūgio lietuvės varžovės neturėjo jokių šansų.
L. Asadauskaitės auksas užbaigė šeimos olimpinių medalių kolekciją: sportininkės vyras, buvęs penkiakovininkas Andrejus Zadneprovskis prieš ketverius metus Pekine laimėjo bronzinį, o 2004 metais Atėnuose – sidabrinį apdovanojimus.
Pats A. Zadneprovskis žmonos triumfą stebėjo iš Vilniaus – nors jis planavo kartu su penkiakovininkų rinktine vykti į Londoną, buvo paprašytas likti namuose.
„Pati paprašiau, kad jis nevažiuotų. Nusprendėme, kad man bus ramiau startuoti vienai, nes jo jaudulys persiduoda ir man“, – paaiškino L. Asadauskaitė, savo medalį dedikavusi prieš dvejus metus gimusiai dukrai Adrianai.
– Kada supratote, kad tapsite čempione? – paklausėme L. Asadauskaitės
– Patikėjau tuo bėgdama antrą kilometrą, nes bėgimas – stipriausia mano rungtis. Iki galo net neišsikroviau, žinojau, kad būsiu nepralenkiama.
– Visas konkurentes tiesiog sutriuškinote. Išties šiai dienai esate pranašesnė visa galva?
– Pasiruošiau žaidynėms labai gerai, bet to dar neužtenka. Šiandien padariau viską taip pat labai gerai – spragų tiesiog nebuvo. Bėgdama netgi galėjau pasiekti dar geresnį rezultatą, bet tam nebebuvo tikslo.
– Vis dėlto finišuodama kraipėte galvą, tarsi negalėdama patikėti tuo, kas vyksta.
– Nežinau, tiesiog vienu metu ir tikiu, ir netikiu. 18 metų link to ėjau. Kažkada, būdama 16-os, naiviai tikėjau, kad būsiu olimpinė čempionė. Ta diena išaušo.
– Penkiakovininkių varžybos vyko pačioje olimpiados pabaigoje. Sunku buvo tiek laiko kęsti įtampą?
– Atvykau į Londoną prieš kelias dienas su vienintele mintimi – kaip nusiraminti, nestresuoti. Žinoma, audringa publika kiek trikdė, bet stengiausi nuo visko atsiriboti, atsipalaiduoti, žiūrėti į savo padėtį žaismingai. Tai padėjo.
– Per karjerą esate kada nors paskutinėje rungtyje startavusi pirma?
– Tik vieną kartą – šiemet pasaulio taurės finaliniame etape Kinijoje. Tuomet ir išbėgau, ir finišavau pirma, o Londone taip nutiko antrą kartą.
– Šeimoje jau turite visų spalvų olimpinius medalius. To pakaks?
– Nebūsiu godi – man iš tiesų to užtenka. Linkiu visoms varžovėms ateityje iškovoti auksą, tačiau tai nereiškia, kad pasiduosiu be kovos. Pažiūrėsime, kas bus ateityje, bet šiemet medalių man tikrai užtenka.
