– Antanai, pirmiausiai didžiausi sveikinimai jums pasiekus įspūdingą rezultatą – geriausią rezultatą Baltijos šalių istorijoje. Kaip jūs pats vertinate savo pasirodymą? Ar dar buvo galima kokia vieta aukščiau, ar tai jau maksimumas, ką jūs šiemet galėjote pasiekti?
A. Juknevičius: Skirtumas iki 11 vietos – tik 10 minučių, o iki 13 vietos – tik 24 sekundės. Vadinasi, tikrai galėjo būti įvairiai. Tikrai kovojome iki paskutinės sekundės ir konkurentai mus vijosi kiek galėdami. Mes monitoringą vedėme kiekvieną dieną ir jau iš karto matėme, pasianalizavome, kas mus vejasi – buvo trys automobiliai. Žinoma, B. Garafulic’as yra pats rimčiausias lenktynininkas. Ir žinodami, kad jis turi 4 min. su keliomis sekundėmis iki mūsų ir dar 120 km greičio ruožas, tikrai žinojome, kad jis mus gaudys – jis ralistas. Viskas baigėsi laimingai, bet mes tikrai rizikavome, nes man reikėjo pridėti greičio.
– Jūs, aišku, prieš išvykdami daug išdalinote interviu, nebepamenate, ką kur tiksliai sakėte, bet šioje laidoje apie tikslus Dakare jūs sakėte taip: „mano ambicijos kiekvienais metais būna gana paprastos – pagerinti ankstesnį rezultatą. Šiemet Dakare užėmiau 21 vietą, vadinasi, būsimame tikiuosi finišuoti bent jau 20-as.“ Tai pavyko beveik dvigubai geriau.
A. Juknevičius: Taip, pavyko beveik dvigubai, dabar kitais metais bus daug sunkiaau.
– Benediktai, jūsų situacija kitokia – jūs gavote 25 valandas baudų. Kaip tai nutiko? Ir apskritai, koks įspūdis po šio Dakaro – turbūt nesate ypatingai laimingas užimta 30 vieta?
B. Vanagas: Natūralu, kad tikrai nesu laimingas ir komanda nėra laiminga, kad taip nutiko. Mes tikrai labai nuoširdžiai džiaugiamės Antano pasiekimu ir Vaido lygiai taip pat – šaunuoliai, sugeneravo labai gerą rezultatą. Norint pagerinti rezultatą, o tai tikrai bus tikslas, tikrai reikės paplušėti – tai tikrai bus labai sunkus darbas.
Grįžtant prie baudų, iš esmės tai yra trečia Dakaro diena ir trečią dieną net reglamente buvo parašyta, kad jeigu iki berods 16 val. ar 18 val. neatvažiuoji į tam tikrą punktą, privalėsi pasirinkti alternatyvų kelią ir gausi 24 val. baudos. Toks reikalavimas buvo iš karto parašytas. Mes tą dieną kaip tik turėjome dvi bėdas: nusuktą pusašį, kuris mums kainavo labai daug laiko, ir, natūralu, tvarkydami tą pusašį mes pavėlavome atvykti laiku į punktą. Pavėlavome apie 15 min. ir gavome alternatyvų kelią – jau neleido į tas „piktąsias“ kopas. Visa tai padaryta dėl saugumo, nes leidžiantis saulei kopose yra labai pavojinga.
– Vaidotai, trečias kartas nemeluoja – jūs trečiajame Dakare pasiekėte finišą ir iš karto puikus rezultatas – 18 vieta. Kokios jūsų emocijos pasibaigus lenktynėms?
V. Žala: Džiugu pagaliau atsikapstyti iki to finišo, nes trejus metus dėl to kovojome. Šiemet, kadangi pravažiavome visus greičio ruožus, pamatėme, kad tai tikrai didelis iššūkis. Galbūt ir tas Dakaras šiemet papuolė ne iš lengviausių – tikrai atidavėme daug jėgų. Išvažiuodamas į startą galbūt nesitikėjau, kad bus taip sunku – išgręžė energiją iki paskutinio lašo. Ir tas finišas, kai jau atvažiuoji ir pamatai raudoną vėliavą, labai saldus. Dvi savaites važiavęs iš pradžių net nesupranti, kad jau viskas baigėsi, ką čia toliau daryti.
– Šiemet pasikeitėte automobilį, jis dabar iš esmės toks pat, kaip ir jūsų kolegų. Kalbant apie ateitį – pamatėte visą trasą, išsibandėt techniką – kitąmet norite kartelę kelti kur kas aukščiau nei šiemet, ar tikslų dar nekeliat?
V. Žala: Vienareikšmiškai – važiuoti ir daryti tą patį, siekti to paties nebūtų labai prasminga. Norisi važiuoti ir kovoti dėl aukštesnio tempo viso Dakaro metu. Tai reiškia, kad reikia gerokai pasitempti: tiek važiavime per kopas, tiek techniniame pasiruošime, tiek navigacijoje. Bendrai žiūrint, tam tikros klaidos kainavo nemažai laiko, gedimas kainavo daug laiko. Norint pasiekti bent jau Antano rezultatą, reikia ženkliai pasitempti, daug namų darbų padaryti.
– Jūsų automobilis techniškai pajėgus siekti dvigubai geresnio rezultato, ar būtinai reikia kito automobilio?
V. Žala: Manau, kad šis automobilis vienareikšmiškai yra pajėgus važiuoti dešimtuke, ir jų yra dešimtuke. Tai yra labai greitas automobilis. Jis moraliai yra pasenęs, lyginant su naujausia technika, bet iš esmės tai tikrai yra lenktyninis bolidas ir su juo važiuojant, nedarant klaidų ir neturint nuotykių, tikrai galima važiuoti labai greitai.
– Jūs kalbate apie klaidas. Įsivaizduokime situaciją, kad nebuvo jokio gedimo, navigacijos klaidų ir t.t. Jeigu jums viskas būtų pavykę tarsi iš natų, kokia galėjo būti ideali vieta?
V. Žala: Deja, Dakare „jeigu“ nebūna – būna taip, kaip būna. Klaidų turbūt niekam nepavyksta išvengti, gedimų galbūt įmanoma išvengti, bent jau esminių. Manau, buvo labai reali galimybė priartėti prie dešimtuko ir galbūt ta galimybė mus nustebino. Iš pradžių, nors garsiai to nesakiau, bet tikėjausi važiuoti dvidešimtuke. Dabar matau, kad ypač sudėtingos trasos atveria galimybes prašokant „kliurkas“ ir sudėtingesnius etapus, kuriuose lūžta automobiliai, priartėti prie dešimtuko. Mane galbūt labiausiai nustebino tai, kad su šiuo automobiliu tikrai galima važiuoti labai greitai, ypač kopose.
– Antanai, kas yra tos klaidos, apie kurias kalbama? Jūs ir pats sakote „ten klaida, ten klaida“, „jeigu nebūtų klaidų“.
A. Juknevičius: Navigacijos klaidos – jeigu šturmanui nepavyksta iš karto teisingai atrinkti kelio, tai tu gali nuvažiuoti ne ta kryptimi ar nerasti iš karto laukimo punkto. Tu gauni tam tikrą kryptį, laipsnį ir tu turi jo laikytis. Jeigu nors kiek nukrypsti į šoną, galiausiai neatvažiuoji į tą tašką ir iš tavęs nepaima to aparatėlio. Jeigu neteisingai sekei kelio knygą, tai gali nuvažiuoti į šoną šiek tiek ir jau nepatekti į spindulį – tada turi grįžti ir prisijungti iš naujo. Mums tokių kartų buvo gal 10.
– Sudėjus visus paklaidžiojimus, kiek išeina valandų?
A. Juknevičius: Mes skaičiavome taip: dėl mano klaidos su ratais, kur prisidirbau aš pats, praradome porą valandų.
– Prisidirbote su ratais – kas tai buvo per situacija?
A. Juknevičius: Ketvirtą dieną mes stovėjome dvi valandas jau nepaisant to, kad paskui dar finišavome 40 km iki finišo tik su dviem ratais priekyje, gale buvo jau tik diskai likę. Mes neįsidėjome vieno atsarginio rato ir jau nusileidę nuo kopų neprisipūtėme ratų. Buvo likę 50 km tik akmenimis važiuoti, nebebuvo kopų. Reikėjo išmintingai sustoti, skirti tris minutes, prisipūsti ratus ir toliau važiuoti. Aš nepatingėjau, bet gaila, kai turi gerą tempą, daug mašinų palikai kopose. Ketvirtą dieną mes jau buvome labai geroje pozicijoje ir jau „lipome“ į 14 vietą – tikrai nesinorėjo prarasti tų 3 min. Aišku, galiausiai praradome virš 2 val.
– Benediktai, prieš išvažiuodamas kalbėjote apie tai, kad su šita technika turite dviejų metų planą. Ar tai tebegalioja po šio Dakaro?
B. Vanagas: Aš sakiau, kad mes turime dviejų metų planą plius dar vieni metai. Apie techniką visiškai nebuvo šnekama, nes jau šiais metais ji turėjo būti nauja. Žiūrėsime, kaip toliau, nes geras automobilis yra deficitas ir net pinigai nėra visagaliai. Artimiausiems trims mėnesiams galvosūkis yra nemažas.
– Bet klausimo sau dėl dalyvavimo Dakare kitais metais sau nekeliate?
B. Vanagas: Planas yra. Bet planas buvo ir gerai sudalyvauti Dakare šiais metais – jis mums tikrai nepasisekė. Visko gali būti, bet dėsime visas pastangas, kad galėtume būti ir greiti, ir pasiruošę, ir pasidarę namų darbus. Kaip bus – žinosime lygiai už metų.
– Antanai, jūsų situacija, aišku, kitokia – puikus rezultatas, gera energetika, sėkmės istorija. Koks jūsų planas?
A. Juknevičius: Svajonė būtų turėti naujausią modelį – jis yra gerokai greitesnis ir tikrai galima būtų kovoti dėl geresnių rezultatų. Klausimas, kiek aš, kaip lenktynininkas, išnaudočiau tą geriausią automobilį. Aš kol kas įsivaizduoju, kad tai yra beveik nerealu. Mes turime investuoti į nepriklausomą pakabą. Tai irgi labai brangu. Važiuojame labai seno modelio automobiliu, kur gale yra tiltas. Su tokiu automobiliu beveik visada, kur yra nelygus kelias, važiuoji trimis ratais – jeigu vienas ratas krenta į duobę, kitas kyla į viršų. Yra paskaičiuota, kad turint tiltą, o ne nepriklausomą pakabą, grietis yra apie 20 proc. mažesnis. Aš labai džiaugiuosi savo automobiliu ir jo mechanikais, bet vis dėlto mes turime seniausią automobilį rikiuotėje.
– Tai yra brangus sportas, važiuoja didelė komanda žmonių. Koks šiemet buvo jūsų komandos biudžetas?
A. Juknevičius: Mūsų buvo 280 tūkst. eurų su viskuo, be automobilio, žinoma. Kitąmet vien tam, kad automobilis galėtų pagreitėti, keičiant tiltą į nepriklausomą pakabą, reikėtų mažiausiai 100 tūkst.
B. Vanagas: Mūsų biudžetas yra labai stipriai sumažėjęs. Neturiu tikslaus skaičiaus, bet bijau, kad galėjo būti ir mažesnis nei Antano. Manau, kad daugiau nei 200 tūkst., bet tikrai neviršija 300 tūkst. eurų. Dakaro prasme biudžetas tikrai buvo juokingas šiais metais.
– Bet tai nėra tokie neįtikėtini biudžetai Lietuvoje, atsižvelgiant į matomumą, pasiekiamumą jūsų veiklos.
A. Juknevičius: Bet pabandykite susirinkti tą biudžetą. Lietuva yra nedidelė rinka, mes visi tai suprantame, ir yra labai ilgas kelias kasmet įrodinėti, kad esi kažko vertas.
B. Vanagas: Nepaisant to, mes turime keturis ekipažus iš Lietuvos: trys automobiliai ir motociklas. Daugelis kitų šalių, pavyzdžiui, Rusija, Lenkija žiūri į mus su pavydu ir galvoja, kad mes esame Lietuvoje suradę naftos telkinį. Tikrai, nuoširdžiai galiu pasakyti, nes Lietuva šioje vietoje labai stipriai išsiskiria.
Grįžo namo
Trečiadienį įkandin A. Juknevičiui ir B. Vanagui į Vilnių parskrido ir V. Žala su šturmanu Sauliumi Jurgelėnu. Jie ketvirtadienį 12 val. apsilankys tiesioginėje DELFI TV laidoje.