2012-ųjų Londono žaidynėse R. Meilutytė tikra sensacija tapo tiek Lietuvai, tiek visam pasauliui. Daugeliui iki tol negirdėta 15-metė mergina efektingai iškovojo aukso medalį ir triumfo apsvaigintoje gimtinėje buvo pradėta nešioti ant rankų.
Jau po metų – 2013-ųjų vasarą Barselonoje krito ir 100 m krūtine pasaulio rekordas – Rūta distanciją įveikė per 1 min. 04,35 sek. ir dar sykį įsirašė į pasaulio plaukimo metraščius.
Artėjant Rio de Žaneiro olimpinėms žaidynėms Lietuva vėl ėmė svaigti dėl „Auksine žuvele“ pramintos Rūtos, tačiau įvykiai klostėsi ne pačia palankiausia linkme. Kortas gerokai sujaukė trauma – 2015-ųjų rudenį važiuodama dviračiu Plimute ji nesėkmingai griuvo ir susilaužė alkūnę, taip gerokai sujaukdama savo ir trenerio planus.
Apie savo pasirodymą Rio de Žaneire, olimpinius plaukimo užkulisius, nesuvaidintas emocijas, reakciją į kritiką ir tolesnę savo misiją plaukimo baseine ir už jo ribų – išskirtiniame interviu portale DELFI.
– Rūta, 7-oji vieta plaukimo finale – lygiai tokia pati, kaip ir krepšininkų užimta vieta Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse. Kaip būtų galima įvertinti šį faktą?
– Gal šiek tiek paguodžia, kad ne viena septinta buvau (juokiasi). Tačiau šiaip jau vyrai pasirodė gerai. Aišku, lūkesčiai buvo didesni, tačiau tai yra sportas. Yra naivu tikėtis, kad tu visą laiką būsi viršūnėje – tą patyriau ir savo kailiu. Pradžioje pačiai buvo šokas, didžiulis nusivylimas, tačiau tai yra dar viena patirtis, o mano sportininkės karjera nesibaigia. Tai yra dalis mano kelio ir manau, kad iš to pasimokysiu. Žinoma, norėjau geriau, tačiau buvo kaip buvo.
– O jeigu vietoje septintosios vietos būtų buvęs sidabras arba bronza – būtumėte buvusi visiškai patenkinta?
– Pagrindinis tikslas buvo pirma vieta. O medalis? Žinoma, būčiau labiau patenkinta nei esu dabar, tačiau laiko nebeatsuksi. Dabar labai svarbu išsiaiškinti, ką galiu pagerinti ir kaip reikia judėti į priekį. Rankų tikrai nesiruošiu nuleisti.
– 31-erių Michaelsas Phelpsas Rio de Žaneire savo kraitį papildė dar penkiais aukso ir vienu sidabro medaliu – ar tai žmogus, ar antžmogis?
– 50 procentų prieš 50 procentų (juokiasi). Jis neįtikėtinas. Gaila, kad dar neteko su M. Phelpsu normaliai pabendrauti, tik Londone esu su juo nusifotografavusi. Vyrus, kurie plaukia mano distancijas krūtine, daugiau mažiau pažįstu, nes yra kažkoks tarpusavio solidarumas, o su M. Phelphsu keliai niekada nesusikirto, nes jis plaukia visai kitas distancijas. Bet kuriuo atveju, labai norėčiau su juo susipažinti. Nesvarbu, ar kažkada artimiausiu metu, ar net po dešimtmečio. Jis yra ir bus legenda.
– „Ar tai vienas didžiausių nusivylimų tavo gyvenime?“ Būtent tokio klausimo sulaukėte iš karto po 100 m krūtine finalo. Lietuvoje į šį epizodą buvo sureaguota labai jautriai: žmonės susipriešino – vieni socialiniuose tinkluose užsipuolė žurnalistę, jog klausimas užduotas ne laiku, o kiti gynė, teigdami, kad ji profesionaliai atliko savo darbą. Kaip prabėgus kelioms savaitėms po šio įvykio tai vertinate pati?
– Na, kažkiek kritikos būdavo ir anksčiau. Tačiau aš stengiuosi priimti visas nuomones – žinoma, kai jos yra argumentuotos. Nes mačiau ir labai specifinių komentarų: „Žiūrėk, Rūta stora, žiūrėk, šita gražesnė už ją, žiūrėk, o šita kokia...“ Į tai bandau nereaguoti, tai būtų absurdas.
– Yra nuomonių, kad fiziškai žaidynėms pavyko pasirengti labai gerai, tačiau nukentėjo ištvermė. Ką manote?
– Tuose mano plaukimuose tikrai buvo spragų, tačiau visas mūsų pasiruošimas žaidynėms buvo kokybiškas. Aš tiesiog neparodžiau to rezultato, kokį norėjau. Visą gyvenimą plaukiau pagal tą patį principą – startuoju greitai ir stengiuosi išsilaikyti pirmoje vietoje. O dabar neišėjo. Nei pradėjau labai greitai, nei išsilaikiau. Nežinau, kas nutiko. Jaučiausi stipri, pasirengimas buvo geras, ištvermės netrūko. Tiesiog nesusiklostė aplinkybės.
– Apskritai plaukimas šiose olimpinėse žaidynėse sulaukė išskirtinio dėmesio. Viską supo galutinai neišsklaidyta dopingo aura, o dėmesio centre atsidūrusi Julija Jefimova viskam pasibaigus apskritai pareiškė, kad tai buvo ne žaidynės, o tikras karas. Ar jautėsi, kad Rio de Žaneire tvyro padidinta įtampa?
– Papildoma įtampa tikrai jautėsi, tačiau karu to nepavadinčiau. Dabar galvoju, kaip čia geriau pasakyti: žmonės tiesiog bandė bent jau žodžiais įrodyti teisingumą. Daug žmonių išsakė savo nuomonę šia slidžia dopingo tema, kas iš tikrųjų buvo ganėtinai keista. Ir, bet kuriuo atveju, kai garsus sportininkas pasako ką nors skandalingesnio, tai sukelia didelę audrą žiniasklaidoje, sulaukia atgarsio. Įprastai visi turi savo nuomonę, tačiau jos neišsako. O Rio de Žaneire buvo kitaip – pasisakė daug kas, net pats M. Phelpsas.
Jei atvirai, pirma savaitė po finalo buvo žiauriai sunki, tačiau dabar į viską jau galiu pasižiūrėti sveiku protu. Buvo labai daug emocijų. Ir apskritai, tų emocijų tokiose varžybose būna žiauriai daug – įtampa jaučiama ir be visų skandalų ar kontroversijų. Kartais būna taip, kad kažką lepteli net to nenorėdamas, o vėliau gailiesi. Tačiau kai yra akivaizdi neteisybė, kalbos negali nekilti. Pastebėčiau dar kai ką – visi galvoja, kad puolama yra Rusija, tačiau iš tikrųjų yra ne taip. Dopingas – daugelio šalių problema, ne tik Rusijos. Ir pykstama yra dėl bendro olimpinio komiteto, tarptautinės plaukimo federacijos (FINA) požiūrio. Teisybė ir tai, kad nuo viso to atsiriboti nebuvo įmanoma – juk tu esi viso proceso dalis: stovi vienoje arba kitoje pusėje.
Į pokalbį įsitraukia R. Meilutytės brolis Margiris Meilutis: „Rio de Žaneire sėdėjome greta su kito plaukiko – PAR atstovo Chado de Closo – tėčiu. Ch. de Closas 200 metrų laisvuoju stiliumi plaukime laimėjo sidabrą, o auksą toje distancijoje iškovojo kinas Sun Yangas. Šis žmogus taip pat buvo gavęs griežtą bausmę dėl dopingo, tačiau kontroversiškai sugrįžo į sportą. Deja, apie tai nėra kalbama, nors istorija taip pat verta dėmesio. Taigi čia kompleksinė problema.“
– Treneris Jonas Ruddas po žaidynių Lietuvoje tapo beveik atpirkimo ožiu – kaip jis pats reagavo į visą situaciją?
– Treneris visada mane palaikė, jis žinojo, kokie sunkūs man buvo dveji pastarieji metai, kad buvo ta trauma, kitos aplinkybės. Apie jį negaliu pasakyti nė vieno blogo žodžio. Ir po finalinio plaukimo jis man nepasakė nieko blogo, už viską aš jį tikrai gerbiu.
– Po pasirodymo Rio feisbuke papilto jautrus įrašas iš Plimuto klinikos, kurioje atlikote reabilitaciją po traumos, kuri buvo patirta nukritus nuo dviračio. Kiek iš tikrųjų šį trauma turėjo ir ar turėjo įtakos pasirodymui Rio?
– Norėjau distanciją įveikti greičiau nei per 1 min, 05 sek. Mes su treneriu galvojome, kad su tokiu rezultatu bus medalis. Ir jis buvo. Tačiau šį kartą ne mano (Lilly King auksą iškovojo distanciją įveikusi per 1:04,93 sek., – DELFI).
– Ar 19-metės L. King pergalė buvo netikėta?
– Aš mačiau jos rezultatus amerikiečių atrankinėse varžybose, todėl gerą jos pasirodymą buvo galima prognozuoti. Prisiminkime, kad aš 2012-aisiais panašiai iššokau – kaip kad sakoma, iš niekur. Tačiau norėčiau pažymėti vieną dalyką. Iki šiol nėra nė vienos moters pasaulyje, kuri 100 m krūtine plaukimo varžybose auksą iškovotų dvejose olimpinėse žaidynėse iš eilės. Pasižiūrėsime, kas bus Tokijuje.
– Prabėgus kelioms dienoms po 100 m plaukimo krūtine finalo internete pasirodė vaizdo įrašas, kuriame L. King neva pažeidžia taisykles – įveikusi pusę distancijos baseino sienelę paliečia ne abiem rankomis iš karto, o viena paskui kitą. Rusijoje netgi pradėta triukšmauti, jog ji „sukčiavo“ ir turėjo būti diskvalifikuota. Pasižiūrėkime šį įrašą – ar pažeidimas buvo?
– Hm, įdomu, kažkas čia tikrai buvo... Faktas, kad taisyklė yra tokia: sienelę mūsų rungtyje tu turi paliesti abiem rankomis vienu metu. Plaukiant krauliu ar delfinu tai visiškai nesvarbu, nes ten netgi finišuojama viena ranka. Šitą įrašą reikėtų labai įdėmiai analizuoti, bet... dabar tai jau nebeturi prasmės. Toks „sukčiavimas“, ar kad ir kaip jį bepavadinsi, tau pergalės tikrai nenulems. Neprideda tokie dalykai nei sekundžių, nei jokio kito pranašumo. Ir L. King tikrai laimėjo ne dėl to.
– Iki kokio amžiaus plaukikas realiai gali išlikti aukščiausiame lygmenyje?
– Na, kaip matėme, M. Phelpsas tobulai plaukia jau būdamas 31-erių. Tačiau situacijos labai įvairios. Pavyzdžiui, 2012-aisiais, kai pirmą kartą dalyvavau žaidynėse, finale plaukė ir australė Leisel Jones, kuriai tai jau buvo ketvirtoji olimpiada. Ji netgi vaikelį buvo pasigimdžiusi, tačiau pateko tarp geriausių... Taigi, čia ribų nėra.
– Iš Lietuvos plaukikų Rio de Žaneire itin maloniai nustebino Simonas Bilis. Jis daug kam netikėtai pateko į 50 metrų laisvuoju stiliumi plaukimo finalą. Nustebino?
– Žiauriai geras pasirodymas! Žinojau, kad jis gali patekti į pusfinalį, bet finalas apskritai buvo nuostabu, nerealu! Nepaprastai sirgau už jį, tikras šaunuolis. Sunkiai treniruojasi JAV ir tai duoda rezultatų.
– Galbūt JAV plaukimo mokykla – geriausia išeitis visiems perspektyviems plaukikams?
– Viskas ten labai gerai, jie turi bazes, specialistus. Labai daug kas ten važiuoja, už Atlanto treniruojasi ir daug lietuvių. Tačiau juk ne visi, kurie ten išvyksta laimi medalius. Tai tikrai nėra pagrindinis faktorius, kodėl žmonės pasiekia aukštų rezultatų.
– Esate apsisprendusi likti Anglijoje, Plimute?
– Na, kol kas jokių kitų minčių neturiu. Galbūt aš galiu kažką pakeisti ten, kur esu dabar – man Anglijoje labai patinka. Turiu gerus trenerius, ilgai dirbame kartu, ir vien dėl vienos nesėkmės staigiai viską mesti? Būtų keista ir nesąžininga. O dabar atostogauju, net nežinau, kada sugrįšiu atgal. Treneris sakė, kai norėsi, tai ir sugrįši, tai tuo ir naudojuosi (juokiasi).
– Lietuvoje užsiimate ir socialine veikla, o vienas iš jos aspektų – vaikus plaukti skatinantis projektas „Mokėk plaukti ir saugiai elgtis vandenyje“. Papasakokite plačiau.
– Tai bendras mūsų noras – tiek iš mano, tiek iš projekto organizatoriaus „Maxima“ prekybos tinklo pusės. Norime padaryti akciją, kuri žmones skatintų mokytis plaukti, populiarinti patį plaukimą. Procesas buvo ilgas, ilgainiui prie jo prisijungė ir Lietuvos plaukimo federacija. Prekiaujama specialiomis akcijos apyrankėmis, o pinigai kapsi į krepšelį ir bus panaudoti 2-3 klasių vaikų plaukimo pamokoms. Taigi, dabar suteikiame galimybę maždaug 600 Lietuvos vaikų išmokti plaukti – pats paketas sudaro 18 plaukimo pamokų. Manau, tai labai šaunus ir kilnus tikslas, turintis išliekamąją vertę.
– Banalokas klausimas, tačiau kodėl reikėtų išmokti plaukti?
– Viena iš banaliausių priežasčių – tai gali išgelbėti gyvybę. Ne, nieko profesionaliai sportuoti neverčiu, nebūtina visiems versti kalnus ir važiuoti į olimpiadą, bet pats mokėjimas plaukti yra gyvybiškai svarbus įgūdis. O kad Lietuvoje viena baisiausių skendimo statistikų visoje Europoje, niekam ne naujiena. Ir taip neturėtų būti – žmonės prie ežerų ir jūros savęs dažnai visai nekontroliuoja. Plaukti tu gali išmokti per mėnesį, tačiau su tavimi įgūdžiai lieka visą gyvenimą. Ir apskritai, plaukimas – sveikatingumą propaguojantis sportas. Plaukti gali ir kūdikėlis, ir garbaus amžiaus senjoras. Aš apskritai myliu sportą, linkiu to ir kitiems.
– Paskelbus DELFI organizuojamo projekto „Lietuvos įtakingiausieji 2016“ elito apklausos rezultatus tapo aišku, kad tarp mūsų šalies sporto ir populiariosios kultūros atstovų R. Meilutytė užima antrąją vietą iš karto po Arvydo Sabonio. Netikėta?
– Dar ir kaip! Esu antra po A. Sabonio? Oho, net sunku patikėti! Man tai nepaprastai malonu, tačiau prideda ir dar daugiau atsakomybės. Iš tikrųjų, tai labai didelė atsakomybė – vadinasi, žmonės girdi ir pastebi, ką sakau, žino, kaip apskritai man sekasi. Ir kai tu esi antroje vietoje po A. Sabonio ir apskritai tarp daugybės žmonių, kurie yra nuostabūs ir daug pasiekę, atstovaujantys įvairioms sporto šakoms, tai yra didžiulis įvertinimas ir netgi iššūkis. Tikrai malonus netikėtumas.
