Nuo R. Javtoko debiuto mūsų šalies rinktinėje praėjo jau 14 metų. Pirmą sykį su nacionaline ekipa 2001 metų Europos čempionate Turkijoje debiutavęs krepšininkas, savo kolekcijoje turi Senojo žemyno sidabro ir bronzos medalius. 35-erių metų vidurio puolėjui trūksta tik aukso, tačiau jau penktadienio pusfinalio rungtynėse su Serbijos ekipa komandos veteranas gali priartėti ir prie aukščiausios prabos apdovanojimo.
Apie rinktinės žaidimą 2015 metų Europos čempionate, pasikeitusį krepšininko amplua aikštelėje ir psichologo etatą komandoje R. Javtokas pasidalino mintimis su naujienų portalu DELFI.
- Robertai, daugelis dar prisimena gražias akiai ir puikiai Lietuvos rinktinei susiklosčiusias ketvirtfinalio rungtynes su italais. Ar įtrauktumėte šį mačą prie įsimintiniausių Jūsų karjeroje rinktinėje?
- Kol kas nenoriu teigti, kad tai buvo vienos įsimintiniausių rungtynių. Kaip bebūtų, galutinis rezultatas kelia daugiausiai džiaugsmo. Jei pralaimėsime likusias dvejas rungtynes, rungtynės su Italija nebebus tokios įsimintinos.
- Jūsų laukia svarbi akistata Europos čempionato pusfinalyje su Serbijos komanda. Kokiam rungtynių scenarijui ruošiatės?
- Serbus žinome jau seniai. Tai nešvariai žaidžianti komanda, ruošiamės daugiau psichologiškai ir fiziškai atsilaikyti. Aišku, treneriai yra paruošę visą taktiką.
- Dar grupės etape po vienerių rungtynių treneris Jonas Kazlauskas, ieškodamas nesiklijuojančio žaidimo priežasčių, kalbėjo, kad komandai galbūt netgi reikia psichologo. Kaip bebūtų po rungtynių su čekais pastebime, kad žaidimo kreivė kyla į viršų. Jums pačiam neteko perimti dalies psichologo funkcijų?
- Nereikia mums tų psichologų. Pavargome žaisti blogai, pavargome vienas kito nesuprasti ir pradėjome ieškoti išeities. Žinoma, pasišnekame visi kartu. Esame visi suaugę žmonės ir supratome, kad blogai žaisti ilgiau negalime. Padarėme išvadas ir žaidimo kreivė pradėjo kilti į viršų.
- Kaip krepšininkai komunikuoja apie esminius dalykus? Ar vyksta tik komandiniai pokalbiai ar susėdate pasišnekėti akis į akį?
- Visko būna. Esame pažįstami jau seniai. Visa komanda susirenka kartu, kalbame ir atskirai. Priklauso nuo to, kaip sekasi. Kai reikalai klostosi gerai, aptariame geruosius aspektus, kai nesiseka – ieškome priežasčių. Problemas sprendžiame visi kartu ir, ačiū Dievui, kol kas tai daryti sekasi.
- Rinktinėje žaidžiate jau keturiolika metų ir Jums tai jau net septintas Europos čempionatas. Tiesa, Jūsų vaidmuo šiame čempionate jau yra kitoks ir Jums dažniausiai tenka žaibiškos užduotys gynyboje. Kaip jaučiatės tokiame amplua?
- Esu ne kvailas ir suprantu, kad atėjo toks laikas, kai yra už mane geriau žaidžiančių krepšininkų. Treneris mane mato tam tikro rolėje ir aš esu patenkintas. Jeigu man reikia išeiti į aikštelę ir prasižengti, aš galiu iškart prasižengti. Turiu specialias užduotis, ko manęs paprašo, tą ir darau. Stengiuosi padėti komandai, kiek yra įmanoma. Nors ir trumpam, bet noriu prisidėti prie pergalių.
- Rungtynėse su serbais lauks, tikriausiai, dar viena gynybinė užduotis – stabdyti varžovų milžiną Miroslavą Raduljicą. Ar esate žaidęs prieš jį anksčiau?
- Jeigu sąžiningai – neprisimenu. Galbūt atmintis šlubuoja, bet nepamenu, kad būčiau prieš jį žaidęs.
