Trejose olimpinėse žaidynėse – 2000 m. Sidnėjaus, 2004 m. Atėnų ir 2008 m. Pekino – startavęs dabar 42-ejų S.Binevičius sako: „Prisiminimai tik patys geriausi, bet tam, kad papulčiau į olimpines žaidynes kaip teisėjas, taip pat reikėjo pereiti sunkią atranką.“
Tarptautinė vandens sporto šakų federacija (FINA) vertina ne tik kandidatų sukauptą patirtį, darbo kokybę, bet ir tai, kaip sekasi šalies plaukikams aukščiausio lygio čempionatuose. „Tikiu, jog mūsų sportininkų aukšti rezultatai priartino mane prie šios svajonės“, – teigė buvęs plaukikas.
Pradžia – Kaune
S.Binevičius teisėjo karjerą pradėjo nuo Kauno miesto pirmenybių, tarptautinių vaikų varžybų, Lietuvos čempionatų, kol sulaukė siūlymo prisidėti prie teisėjų komandos Europos jaunimo čempionate. Tai atvėrė kelius į Europos suaugusiųjų čempionatus, pasaulio pirmenybes. Ir galiausiai – gauti kvietimą į olimpines žaidynes, kuris, nepaisant sukauptos patirties, S.Binevičių nustebino.
Pasak S.Binevičiaus, teisėjauti svarbiausiose varžybose ir iš arti matyti didžiausias Lietuvos plaukikų pergales – didelė privilegija. Jis savo akimis regėjo Simono Bilio triumfą pasaulio čempionate Kanadoje, Dano Rapšio bronzinį finišą Europos čempionate Londone ir Rūtos Meilutytės pergales Europos čempionate Danijoje.
„Bijau kažko nepaminėti“, – susimąsto S.Binevičius.
Jis išskiria Europos žaidynes Baku, kurios sužavėjo ne tik Andriaus Šidlausko dominavimu, bet ir pačia organizacija. „Man tai priminė olimpines žaidynes. Ne veltui po jų nelabai kuri šalis sutiko perimti vykdymo sąlygas – kartelė buvo pakelta labai aukštai“, – nesistebi buvęs plaukikas.
Žmogiškasis veiksnys išlieka svarbus
„Matysime tik oro uostą, viešbutį ir baseiną. Tuo iš esmės Tokijo olimpinės žaidynės ir skiriasi nuo visų kitų“, – šypsosi S.Binevičius. Pandemija įvedė savas korektūras, ir prisitaikyti prie jų teks visiems, ne tik sportininkams. „Net atsigerti vandens negalime išeiti iš viešbučio ar baseino. Prieš išvykstant 14 dienų reikėjo stebėti savo sveikatą, testą darytis likus 92 ir 72 valandoms bei nuvykus į Tokiją“, – reikalavimus vardija S.Binevičius.
Didelių plaukimo taisyklių pasikeitimų Tokijuje nebus – ši sporto šaka turi ypač gilias tradicijas, todėl taisyklės čia nusistovėjusios, ir jei keičiasi – keičiasi po svarbiausių varžybų, o ne prieš jas. „Plaukimo taisyklės kinta labai nežymiai, bet didžiosios šalys lenktyniauja ne tik baseine, bet ir už jo ribų, ieškodamos įvairių galimybių interpretuoja taisykles, diegia mokslo pasiekimus. Juk medalį lemia šimtosios sekundės dalys. Pavyzdžiui, pamename, kaip buvo pasakytas stiprus „ne“ plaukimo kostiumams“, – primena pašnekovas.
S.Binevičius sako, kad žmogiškasis veiksnys teisėjavime išlieka svarbus: „Pats neoficialioje aplinkoje ne kartą esu klausęs teisėjų vadovų, kodėl plaukimas nenueina paskui technologijas ir nesupaprastina taisyklių. Jei, pavyzdžiui, būtų leidžiama sienelę paliesti bet kuria kūno vieta, laikantis plaukimo stiliaus taisyklių, ir tai fiksuotų technologijos, nereikėtų mažiausiai 16 teisėjų.“
Teisėjų įtakos rezultatams, pasak S.Binevičiaus, bandoma išvengti, pavyzdžiui, keičiant jų pozicijas, draudžiant teisėjauti tame pačiame takelyje. Siekiama, kad arbitrai matytųsi kuo mažiau, bet sportininkų klaidos, o kartu ir diskvalifikacijos – neišvengiamos. Kaip ir neišvengiamos skirtingos nuomonės dėl vieno ar kito teisėjų sprendimo, pažeidimo traktavimo.
Kaunietis primena rezonansinę Dano Rapšio diskvalifikaciją 2019 m. pasaulio čempionate, kai šis aukso medalio neteko dėl apmaudaus judesio prieš pat startą: „Diskvalifikacija atrodė sąžininga, bet klausimas, ar taip nutikus didesnės šalies plaukikui nebūtų priimti kiti sprendimai. Pavyzdžiui, duotos visos starto komandos iš naujo, nes baseine buvo labai daug triukšmo, kuris galėjo išprovokuoti Dano krūptelėjimą. Prieš startą sportininkas būna maksimaliai susikoncentravęs, ir kiekvienas žiūrovų riksmas, plojimas, kėdės nuleidimas, garsus atsikosėjimas gali labai pakenkti.“
S.Binevičius, kuris yra Kauno plaukimo mokyklos direktorius bei Lietuvos plaukimo federacijos (LPF) viceprezidentas, džiaugiasi galįs parvežti sukauptą patirtį į Lietuvą.
„Nežinau, ar pavyksta ją perduoti kolegoms Lietuvoje, bet atvykę svečiai iš kitų šalių giria mūsų teisėjus ir varžybų organizaciją. Noriu padėkoti visiems teisėjams, kurie teisėjauja savo miestuose, federacijos renginiuose“, – sako S.Binevičius ir kviečia buvusius plaukikus bei kitus šios sporto šakos gerbėjus papildyti plaukimo teisėjų gretas.
Olimpinė rinktinė – optimali
Kalbėdamas apie Lietuvos plaukimą S.Binevičius pabrėžia būtinybę galvoti apie rytojų. Paklaustas, kokią erą – erą po Rūtos Meilutytės – Lietuvos plaukimas išgyvena šiuo metu, LPF viceprezidentas sako, kad Lietuva visuomet turėjo įkvepiančių plaukimo lyderių.
„Turėjome ne tik Rūtą, bet Arvydą Juozaitį, Robertą Žulpą, Liną Kačiušytę, Raimundą Mažuolį, kitus olimpiečius, kurie mūsų sporto šaką visuomet kėlė į viršų, traukė vaikų dėmesį ir skatino visuomenės kalbas apie vandens sporto šakas“, – primena S.Binevičius.
Dabar yra D.Rapšio lyderystės periodas. „Danas yra motyvuojantis autoritetas, kuris siekia tik maksimumo ir spaudžia iš savęs viską. Jis yra mūsų rinktinės vedlys, – sako S.Binevičius. – Kita vertus, turime nepamiršti fakto, kad, nors iš Europos ir pasaulio čempionatų, olimpinių žaidynių grįžtame su medalininkais, finalininkais, vis dar esame viena pirmaujančių šalių pagal skęstančiųjų skaičių, o tai labai liūdina ir tam neskiriama pakankamai dėmesio.“
Pandemijos pasekmes, pasak S.Binevičiaus, pajuto visos šalys – kam ji smogė skaudžiausiai, paaiškės būtent Tokijuje. „Sportininkų karjeros – vienų trumpesnės, kitų ilgesnės, bet viskas, kas neplanuota, dažniausiai būna ne į gera, – priduria buvęs plaukikas. – Sportininkai ir didžiulės jų komandos planus, į kuriuos koncentravosi trejus metus, turėjo metams atidėti. Ar tai išėjo į naudą, galėsime vertinti tik po žaidynių. Kita vertus, normatyvininkų turime trupučiuką daugiau nei prieš metus – tai pozityvas.“
Pašnekovo tikinimu, pandemija sukėlė krūvą problemų visoms valstybėms, federacijoms. Skirtumas tik tas, kad įvairios šalys skirtingai pažiūrėjo į aukšto meistriškumo programas: „Mums pandemija sukėlė daug iššūkių ir jie brangiai kainavo, nes bazių federacija neturi. Vis dėlto karantino metu federacija išsaugojo 50–100 geriausių Lietuvos plaukikų ir sudarė jiems galimybes sportuoti, vėliau dalyvauti ne vieneriose varžybose, kurios lėmė olimpinius kelialapius. Priėmėme kitų šalių plaukikus ruoštis Europos čempionatui, olimpinėms žaidynėms.“
Paklaustas, ar mūsų plaukikų delegacija Tokijuje optimali, ar galėjo būti didesnė, S.Binevičius atsako: „Optimali. Šaunu, kad A.Šidlauskas varžysis dviejose rungtyse, kad turėsime vyrų estafetės komandą. Visada norisi stipresnės rinktinės, bet turime, ką turime, ir nors dar neįvyko šių metų žaidynės, jau reikia rimtai galvoti, kiek mūsų bus 2024 bei 2028 metų žaidynėse, ką turėtume pakeisti, kad rinktinė būtų dar didesnė.“
Lietuvos plaukimo rinktinė Tokijo olimpinėse žaidynėse:
Danas Rapšys (200 ir 400 m laisvuoju stiliumi, 4×100 m kompleksiniu būdu).
Giedrius Titenis (100 m krūtine, 4×100 m kompleksiniu būdu).
Andrius Šidlauskas (100 m krūtine, 4×100 m kompleksiniu būdu).
Deividas Margevičius (4×100 m kompleksiniu būdu).
Simonas Bilis (4×100 m kompleksiniu būdu).
Kotryna Teterevkova (100 ir 200 m krūtine).
