aA
Rūtos Meilutytės gyvenimas virsta aukštyn kojomis. Po bemiegės nakties 15-metė pakirdo naujame pasaulyje, kuriame ji – tautos numylėtinė, geidžiamiausia įtakingų žiniasklaidos priemonių pašnekovė, galiausiai – olimpinė čempionė. „Baisu, kad žmonėms neatsibosčiau – dabar juk visur mano veidas“, – juokėsi tarptautine sensacija virtusi plaukikė.
Rūta Meilutytė
Rūta Meilutytė
© AP/Scanpix

Išsamiame interviu Lietuvos žurnalistams R. Meilutytė papasakojo tiek apie triumfo akimirkas Londone, tiek apie daugeliui dar paslaptingą savo gyvenimą.

Neturtingos imigrantų iš Lietuvos šeimos atžala, pietvakarių Anglijos Plimuto mieste lankanti koledžą ir plaukimo treniruotes – tokia buvo R. Meilutytė tuomet, kol apie ją neišgirdo visas pasaulis.

Tačiau vėlų pirmadienio vakarą grįžusi į savo kambarį olimpiniame kaimelyje paauglė pradėjo suvokti, kad daug kas jau pasikeitė – pakako įsijungti kompiuterį.

„Facebook'e“ - pamišimas. Net turėjau išjungti. Gavau tiek žinučių, kad nespėjau atsirinkti, kas sveikina. Bet tikrai buvo daug senų pažįstamų, daug nepažįstamų – tiesiog nerealu. Neįsivaizdavau, kad mane Lietuvoje palaiko tiek žmonių. Ačiū jiems visiems“, – už Lietuvą suvienijusį palaikymą dėkojo plaukikė.

Dėkoti, pasakoti, spėlioti ir kalbėti dabar jai tenka turbūt tiek, kiek per visą ankstesnį gyvenimą Kaune ir Plimute. Nuo antradienio ryto R. Meilutytė iki popietės nieko daugiau ir nedarė, tik bendravo su įvairių šalių žiniasklaida.

Atlaikyti visą dėmesį buvo nelengva, kadangi po auksinio finišo 100 m plaukimo krūtine finale lietuvė ilgai negalėjo užmigti – sudėti bluostą pavyko tik trečią nakties.

„Stengiausi pati suvokti, kas čia įvyko, bet neišėjo... Kol kas negaliu apsiprasti su mintimi, kad esu čempionė”, – prisipažino jaunoji sportininkė.

Savo džiaugsmu ji telefonu pirmiausia pasidalino su Kaune gyvenančia geriausia drauge, vėliau plaukikę sveikino broliai Margiris ir Mindaugas, močiutė Aldona, kuri augino būsimą čempionę po tragiškos Rūtos mamos Ingridos žūties avarijoje 2001 metais. Žinoma, ir tėtis Saulius, kuris Plimute surado dukrai trenerį Jonathaną Ruddą.

Tuo tarpu paklausta, ar sulaukė ir širdies draugo sveikinimo, R. Meilutytė tik prunkštelėjo.

„Neturiu aš vaikino. Vaikinams nėra laiko – gal bus po olimpiados“, – juokėsi atletė.

Dabar iš bendraamžių ją išskirs ne tik 43-io numerio batai, bet ir olimpinis aukso medalis, kurį R. Meilutytė visur nešiojasi su savimi. Net naktį plaukikė savo brangenybės neištraukė iš kelnių kišenės.

Į Lietuvą trofėjų Rūta parveš baigusi pasirodymą Londone – lietuvė dar startuos 50 ir 100 m plaukimo laisvu stiliumi varžybose. Kaune jos lauks mėnesio atostogos, o tuomet čempionė vėl kibs į mokslus ir treniruotes.

– Šiandien visų lūpose – tavo vardas. Kas tau sunkiau – treniruotis ar atsakinėti į pasipylusius klausimus? – paklausėme R. Meilutytės

– Aš nepratusi prie tokio dėmesio, todėl esu kaip šoke. Reikės laiko apsiprasti. Bet negaliu sakyti, kad tai – labai sunku. Malonu, kad žmonės domisi Lietuva. Tikiuosi, joje dabar išpopuliarės plaukimas, kitos sporto šakos, ir žmonės geriau pažinos Lietuvą.

– Pajutai, kad tavo gyvenimas keičiasi?

– Taip, po truputį jis keičiasi. Bet iš esmės niekas nepakis – tik dėmesio daugiau gausiu.

– Britų spauda apgailestauja, kad nesi Didžiosios Britanijos pilietė. Ką pati apie tai manai?

– Man tai negaila. Nebūsiu aš britė ir taškas... Niekad nekeisiu Lietuvos pilietybės ir nėra ko apie tai klausinėti. Durnas klausimas (šypsosi – DELFI).

– Kokius lūkesčius sieji su likusiais savo startais šiose olimpinėse žaidynėse?

– Visos mintys buvo skirtos šiai distancijai, o 100 ir 50 m plaukimas laisvu stiliumi – tiesiog papildomos rungtys, kurioms specialiai nesiruošėme. Žinoma, smagu būtų pagerinti asmeninį rezultatą. Medaliai? Niekada apie juos nekalbėjau, tad ir dabar nekalbėsiu.

– Iš tiesų, net prieš 100 m plaukimo krūtine finalą nedrįsai garsiai pasvajoti apie apdovanojimą. Kodėl buvai tokia kukli?

– Neperšokęs griovio, nesakyk „op“. Kai jau kažką pasieki, tuomet ir gali kalbėti. Žinoma, visi svajoja apie medalį, ir aš nesu išimtis. Bet geriau laikytis tyliai. Galvojau, kad Rio de Žaneire tikrai laimėsiu kokį nors medalį, bet pavyko jau Londone... Manau, po ketverių metų vėl darysiu tą patį.

– Kaip manai, ar būtumei tapusi olimpine čempione, jei nebūtumei persikėlusi į Plimutą?

– Nesistengiu svarstyti, kas būtų, jeigu būtų. Neverta. Žinoma, kai išvykau, pasikeitė treniruočių sąlygos – deja, Lietuvoje jos nėra pačios geriausios. Tikėkimės, po šių įvykių jos truputį pagerės, ir daugiau žmonių turės galimybę sportuoti, nes talentų tikrai yra. Persikėlimas į naują šalį man pačiai buvo smūgis, reikėjo laiko priprasti. Skyrėsi treniruočių sistemos, aplinka. Bet po kiek laiko viskas susidėliojo į savo vietas ir išėjo į gera.

– Kuo ypatingos tavo treniruotės, kad pavyksta pasiekti tokį progresą?

– Tiesiog treniruojuosi ir tiek – kartais 2,5 valandos per dieną, kartais penkias. Viskas priklauso nuo pačio žmogaus. Treniruotėje galima stengtis arba ne – treneris juk neprivers.

– Kaip apibūdintumėte savo trenerį J. Ruddą?

– Kiekvienas treneris turi ir pliusų, ir minusų. Su juo mes puikiai sutariame, jis man daug padeda. Kai reikia, kai neklausau, jis būna griežtas, pasako, ką daryti. Viskas tvarkoje.

– O dažnai neklausai?

– Kartais (juokiasi – DELFI).

– Kokia esi laisvalaikiu?

– Nežinau, tiesiog būnu savimi. Tikrai nesu „pasikėlusi“, stengiuosi būti paprasta. Su draugais einu į miestą, mėgstu šokti – darau tą patį, ką kiti žmonės.

– Kokias kitas sporto šakas mėgsti?

– Žinoma, krepšinį, kaip ir kiekviena lietuvė. Taip pat įdomu šuoliai į vandenį, gimnastika, boksas.

– Praėjusią naktį nedaug miegojai, šiandien vėl tenka dirbti – atsakinėti į klausimus. Kas tau padeda atsipalaiduoti ir pailsėti?

– Atsipalaiduosiu, kai grįšiu namo. Norisi pabūti su šeima, su draugais, kurių labai pasiilgau. Šiaip aš streso nejaučiu, jokio spaudimo man niekas nedarė. Geležiniai nervai? O ko man nervintis (juokiasi – DELFI).

– Tavo šeimai 400 tūkst. litų premija už aukso medalį turbūt pravers – juk nesate labai turtingi?

– Žinoma. Mano šeima tikrai nėra turtais aptekusi. Man tų pinigų labai reikėjo...

– Anksčiau Lietuvos sporto institucijos finansiškai tau nelabai padėdavo...

– Padėdavo – pasirūpindavo maitinimusi, prisidėjo prie mano pasiruošimo. Daugiau net negalėčiau prašyti. O apie tą premiją aš net nebuvau pagalvojusi – nežinojau, kad ją gausiu, kol neišgirdau iš jūsų. Puiku.

– Dabar Lietuvoje tavęs laukia daugybė oficialių pagerbimų. Ar turėsi kuo apsirengti?

– Nelabai... Reikės pirkti suknelių, nes mano spintoje – vien treningai.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Ilgametė socialdemokratė prabilo apie tai, kas vyksta partijoje: tai absoliuti nelaimė, absoliuti (216)

Dėl nuo pat Seimo rinkimų besitęsusios kritikos bangos Lietuvos socialdemokratų partijos ( LSDP )...

Baudos sulaukęs verslininkas stebisi: ar padavęs lėkštutę išsinešti jau platinu virusą? (30)

Paskelbus karantiną kai kurie pareigūnai itin uoliai ėmėsi baudimo taktikos. Klaipėdoje...

Lietuva pagal sergamumą yra šešta, pagal mirtingumą – penkta Europoje (6)

Lietuvoje toliau nežymiai, bet mažėja sergamumas koronavirusu . Kaip skelbia Europos ligų...

Šimašius po pokalbio su Šimonyte: sostinė yra pasiruošusi masiniam vakcinavimui, trūksta tik vakcinų (84)

Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius po susitikimo su premjere Ingrida Šimonytė pristatė,...

Europai – PSO įspėjimas: turime būti kantrūs

Pasaulio sveikatos organizacija ( PSO ) įspėja Europą pernelyg greitai nešvelninti ribojimų...

Pašiurpusi ispanų žiniasklaida: Grigonio bomba pasiuntė „Valencia“ į nokautą (36)

Po itin dramatiškos ir netikėtos atomazgos Valensijoje, kai per 3 sekundes vietos komanda po Mariaus...

Jurga Jurkevičienė | D+

Šviesios atminties Lietuvos monsinjoras Romoje: „Jei galėčiau vesti, imčiau tik tokią, kaip tavo“ Specialiai Delfi Plius

Mano pirmoji kelionė į Italiją buvo dramatiška. Tiek ašarų ir tiek džiaugsmo akimirkų vienu...

Šiugždinienė: tikiuosi, kad per vasarį paskiepysime pradinių ir ikimokyklinių klasių mokytojus (1)

Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė tikisi, kad per vasario mėnesį nuo...

Bidenas sustabdė milijardų dolerių vertės ginklų tiekimą ilgalaikėms sąjungininkėms: pažadėjo iš naujo įvertinti santykius (27)

Jungtinės Amerikos Valstijos ( JAV ) peržiūri ginkluotės ir karinės technikos pardavimo Saudo...

Gražina Baikštytė dalijasi skaudžia patirtimi: retą ligą diagnozavo jau pažengusią (24)

Žinomus žmones žurnalų viršeliuose ar TV ekranuose mes pratę matyti besišypsančius ir,...