Opera, Prekybos rūmai, kas kelis šimtus metrų į viršų šaunančios puošnios bažnyčių smailės, Citadele vadinamas penkiakampis bastionas, kuriame 1940-ais keturias dienas Vermachtui priešinosi tūkstantis senegaliečių, o dabar veikia zoologijos sodas, ir tik prieš keliolika metų senamiesčio peizažą papildžiusi Dievo Motinos katedra – Lilis gal ir nėra toks prašmatnus kaip Paryžius, bet nusileidžia nedaug, be to, neturi sostinei būdingos arogancijos.
Gatvėje pasisveikinti su nepažįstamuoju, nusišypsoti ar parodyti kelią – 230 tūkstančių Lilio gyventojų visiškai nesunku. Aišku, gal ne visiems iš jų, bet yra ir tokių, kurių paslaugumas stačiai nuginkluoja. Jį patyrė nušviesti Europos pirmenybių atkrintamųjų varžybų atvykę žurnalistai iš Lietuvos, kurių bagažas nepasiekė tikslo. Žiniasklaidos atstovai liko kaip stovi, tačiau užteko pasiguosti atsitiktinai sutiktiems vietiniams, ir lietuviams į maišą buvo sukrautos visos reikalingos ir nereikalingos higienos priemonės, kiek tik rasta namuose.
Atėjus vakarui Lilio centre susiraizgiusiame gatvelių tinkle nuobodžiauti neleis kas kelis žingsnius svečius viliojančios nesuskaičiuojamos kavinės, restoranai, barai. Tie, kurie gyvena senamiestyje arba ten nuomoja butus, tokia kaimynyste kai kada net didžiuojasi: antai DELFI žurnalistams buvo paaiškinta, kad jie turės garbės gyventi už keliasdešimties metrų nuo 23-io geriausio baro Europoje. Kokiame kataloge ir kada tai buvo užfiksuota, kol kas išsiaiškinti nepavyko.
Tiesa, seniausia miesto dalis turi ne vien jaukių privalumų: nederėtų pernelyg nustebti, jei pro praeivio kojas čia prabėgs dviejų kumščių dydžio žiurkė, šmirinėjanti po nebe pirmą šimtmetį skaičiuojančių pastatų užkaborius.
Tuo tarpu kainos užėjus į vieną iš jų nėra nei paryžietiškos, nei lietuviškos. Maždaug per vidurį. Kepsnys lauko kavinėje gali atsieiti apie 15 eurų, pica – 8 eurus, bokalas alaus – 6 ar 7. Nusprendus pasirinkti stipriuosius gėrimus, piniginė tuštės gerokai sparčiau. Beje, patys Lilio gyventojai labiau mėgsta belgišką alų, o ne prancūzišką vyną.
Regis, pasirūpinta ir tuo, kad krepšinio mėgėjai iš svečių šalių nepatirtų visiško asmeninio biudžeto defolto. Norintys švęsti savo komandos pergalę per naktį arba atitinkamai skandinti liūdesį, senamiestyje paprasčiausiai neras taip ilgai dirbančių užeigų. Ir prie Lietuvos sirgalių zona tapusio „La Confrerie“ baro praėjus dviems valandoms po vidurnakčio sukinėjasi tik naktinės plaštakės.
Bet pinigų „perteklių“ nesudėtinga likviduoti dviem būdais. Vienas – pasivažinėjimas taksi automobiliu: norint iš centro pasiekti „Stade Pierre Mauroy“ stadioną, kuriame verda čempionato aistros, kišenėje reikia turėti pasiruošus apie 40 eurų. Tiek atsieina mažiau nei 10 km kelionė.
Kitas būdas – prie pat „Stade Pierre Mauroy“ įsikūręs didžiulis prekybos centras. Tai – naujausia miesto dalis, susidedanti iš pačio stadiono, viešbučių, parduotuvių, kino teatrų. Būtent čia ir paaiškės, kokie prisiminimai įsirėš į Lietuvos fanų atmintį apie Lilį, nes labiau nei puošnūs fasadai lietuviams reikalinga pergalė pusfinalyje prieš galingąją Serbiją.
