aA
Milijonus žiūrovų prie televizijos ekranų ir dešimtis tūkstančių futbolo aistruolių į Prancūzijos stadionų tribūnas sutraukęs 2016-ų Europos futbolo čempionatas sekmadienį pasieks kulminaciją.
Dario Martinelli
© Organizatorių nuotr.

Kauno technologijos universiteto (KTU) profesorius, futbolo entuziastas italas Dario Martinelli pergalės laurus finale prognozuoja vokiečiams.

Nors Vokietijos ir Italijos komandų konkurencija tęsiasi jau labai seniai, italas D. Martinelli pripažįsta jaučiąs didelę pagarbą Vokietijos futbolininkams. Pasak jo, vokiečiai yra ir visada buvo geriausias Thomo Edisono „genijaus“ apibrėžimo įkūnijimas: 1 proc. įkvėpimo ir 99 proc. darbo.

KTU profesorius mielai sutiko pasidalyti mintimis apie kitas šio čempionato rinktines, favoritus, įsimintiniausias akimirkas, Islandijos komandos fenomeną, futbolininkų vaidybą ir tai, ko trūksta Lietuvos futbolo rinktinei, kad peržengtų tokių turnyrų kaip UEFA, slenkstį.

– Jūsų gimta šalis – Italija. Ką manote apie šių metų Italijos rinktinę? Ar pralaimėjimas Vokietijai ketvirtfinalyje jus nustebino?, – paklausėme D. Martinelli.

Italija pasirodė itin gerai, nežiūrint to, kad turėjo vieną iš silpniausių komandų savo pastarojo meto istorijoje.

Puikius žaidėjus turėjome tik gynyboje, su vienu geriausių pasaulio vartininkų, nepaisant jo 38-erių metų amžiaus, Gianluigi Buffonu priešakyje, ir BBC trijule vadinamais Leonardo Bonucci, Andrea Barzagli ir Giorgio Chiellini iš Turino „Juventus“ klubo. Šie keturi žaidėjai išvedė komandą iki ketvirtfinalio.

Kontroliuoti žaidimą aikštės viduryje komandai galėjo sektis visai neblogai, tačiau du mūsų geriausi saugai Claudio Marchisio ir Marco Verratti patyrė sunkias traumas dar prieš turnyrui prasidedant.

Be to, tai buvo pirmas kartas per ilgą laiką, kada Italija savo rinktinėje neturėjo aukščiausios klasės puolėjų. Savo komandos narių sudėtyje turėti tokių puikių 10-u numeriu pažymėtus marškinėlius vilkėjusių atakuojančių saugų, tokių, kaip Alessandro Del Piero, Roberto Baggio, Gianni Rivera ar puolėjų – tokių, kaip Christianas Vieri, Paolo Rossi, Luigi Riva – buvo ilga Italijos tradicija, tačiau šiose pozicijose šiųmečiame turnyre žaidė vidutinio pajėgumo sportininkai.

Taigi, daugiausia trenerio Antonio Conte dėka (jam išties pavyko surinkti labai taktiškai veiksmingą ir atsidavusią komandą, pranokusią daugelio lūkesčius) rinktinė sugebėjo nugalėti techniškai stipresnes Belgijos ir Ispanijos komandas. Net ir Vokietija, šiuo metu geriausia komanda pasaulyje, ketvirtfinalio varžybose italų buvo „nutempta“ iki pratęsimo ir baudinių serijos. Žinoma, šią lydėjo nemenkas nusivylimas (juolab kad du ar tris baudinius italai mušė išties prastai), bet visumoje galime tik didžiuotis.

Atsakant į antrą klausimo dalį, Vokietijos pergalė ketvirtfinalyje manęs tikrai nenustebino. Kalbant atvirai, vokiečiai buvo stipresni, bet aš ploju Italijos komandai dėl gero bendro pasirodymo šiame čempionate.

– Kokį šio čempionato momentą pavadintumėte pačiu įsimintiniausiu?

– Iš techninės pusės tikriausiai pasirinkčiau Šveicarijos futbolininko Xherdano Shaqiri smūgį „žirklėmis“ į Lenkijos komandos vartus aštuntfinalyje. Šiame judesyje išties esama ypatingo žavesio, kurį yra pastebėję ir filmų kūrėjai: neatsitiktinai Johnas Houstonas, režisuodamas filmą „Escape to Victory“, paprašė vieno geriausių visų laikų futbolininko Pele (pasamdyto šiame filme aktoriumi), kad jis lemiamą varžybų smūgį atliktų būtent „žirklėmis“.

Visgi, vertinant visų rinktinių pasirodymus šiame Europos čempionate, Islandija ir Velsas peržengė bet kokias optimistines prognozes. Šios komandos nusipelnė pagyrų ir pagarbos už pademonstruotą didelį entuziazmą ir puikų žaidimo organizavimą.

Įsimintinas neigiama prasme buvo prastas Anglijos ir Belgijos komandų pasirodymas – rinktinės į jas dėtų vilčių nepateisino.

Žinau, kad mano nuomonė nebus labai populiari skaitytojų tarpe, tačiau, mano įsitikinimu, angliškas futbolas yra gerokai pervertinamas. Anglijos „Premier“ lygoje fanų akis džiugina didelis įvarčių skaičius, todėl žmonės galvoja, kad toks futbolas ir turėtų būti. Labiau klysti turbūt negalima, nes daug įvarčių reiškia ir daug klaidų. Futbole – kaip šachmatuose: jei žaidėjai vieną po kito nukerta priešininko figūrėles, tai reiškia, kad žaidžia mėgėjai.

Anglų futbolo klubai gana gerai pasirodo žaisdami tarpusavyje, nes jie turi daug pinigų ir gali sau leisti įsigyti geriausius pasaulio žaidėjus, tačiau nacionalinės rinktinės atveju jų galimybių ribos tampa labai akivaizdžios.

– Didelė dalis futbolininkų taip pat yra labai geri aktoriai. Ką manote apie kartais labai akivaizdžią vaidybą varžybų metu? Kuri šiais metais čempionate dalyvaujanti komanda turi daugiausiai sportininkų, taip pat pasižyminčių ir aktoriaus talentu?

– Visų pirma, turime atskirti dviejų tipų vaidybą. Kartais žaidėjai vaidina norėdami sukčiauti, tačiau kartais tai daroma siekiant pabrėžti ir atkreipti dėmesį į neteisėtą priešininkų veiksmą. Pirmu atveju, futbolininkas nenukenčia nuo priešininkų komandos žaidėjo padarytos pražangos, tačiau elgiasi taip, lyg būtų pašautas Clinto Eastwoodo, arba apsimeta, jog patyrė smūgį į veidą.

Išvengti tokių atvejų labai padėtų pakartojimas, kurį galėtų peržiūrėti rungtynių teisėjas, kad tokiam „aktoriui“ galėtų iš karto parodyti raudoną kortelę. Pavyzdžiui, nėra rungtynių, kuriose Ispanijos žaidėjas Sergi Busquetsas nebandytų panaudoti šio triuko bent vieną ar du kartus.

Vaidyba siekiant atkreipti dėmesį yra tuomet, kai prieš žaidėją iš tiesų prasižengiama, t. y., pražanga buvo pakankamai „bloga“, kad turėtų įtakos jo žaidimui tuo konkrečiu momentu, bet nėra pakankamai stipri, kad priverstų kristi ant žemės. Jei žaidėjas, prieš kurį buvo prasižengta, išlaikys stovimą padėtį – praras kamuolį, bet teisėjas neužskaitys pražangos. Taigi tokiu atveju žaidėjas leidžia sau kristi, kad teisėjas suprastų, jog jis patyrė smūgį.

Buvęs čekų žaidėjas Pavelas Nedvedas čia buvo tikras maestro. Rungtynėse prieš jį nežymiomis pražangomis taisykles pažeisdavo nemažai žaidėjų. Futbolininkas po tokių lengvų susidūrimų krisdavo ant žemės ir ridendavosi, lyg būtų pervažiuotas sunkvežimio. Tai nėra labai profesionalu, tačiau kartais padeda futbolininkams pabrėžti pražangą uždirbantį veiksmą, kurį teisėjas gali lengvai praleisti.

Nėra labai malonu pripažinti, tačiau Italijos komanda yra viena iš pretendenčių (kartu su Ispanija ir Portugalija) laimėti „Oskarą“ už vaidybą futbolo aikštelėje. Iki šiol gajus stereotipas, jog Pietų Europos valstybių komandos yra labiau nesąžiningos negu komandos iš Šiaurės. Laikui bėgant situacija keičiasi ir vis dažniau pasitaiko, jog vokiečiai, švedai ar britai elgiasi lygiai taip pat nesąžiningai.

– Dauguma Europos šalių stipriai palaikė pirmą kartą istorijoje į Europos futbolo čempionatą patekusią Islandijos komandą. Ar tai, jog islandai, įveikę anglus ir austrus, pateko į ketvirtfinalį, buvo didžiausias šių metų čempionato akcentas, ar buvo kitų komandų, kurios taip pat pateikė staigmenų?

– Nėra jokios abejonės, kad Islandijos komanda buvo didžiausia ir maloniausia čempionato staigmena. Taip pat reiktų paminėti ir pusfinalį pasiekusią Velso rinktinę.

Islandijos rinktinė buvo puiki dėl daugelio priežasčių: pirma, reikia prisiminti, kokia ši komanda buvo prieš porą metų. Tuomet visų šalių rinktinės norėjo islandų savo pogrupyje, nes žinojo, kad bus nesunku pelnyti 4-5 įvarčius į „vikingų“ vartus.

Italijoje turime posakį „squadra materasso“, kuris reiškia „komanda-čiužinys“. Italai jį vartoja norėdami apibūdinti silpniausią pogrupio komandą. Šiame čempionate islandai sugebėjo atsikratyti tokio įvaizdžio ir tapti kieta ir stipria komanda, kurią visi gerbia.

Panašiai kaip „Leicester City“ komanda „Premier“ lygoje, šiemet islandai buvo laikomi silpnesnia turnyro grandimi, kuri, visų nuostabai, sugebėjo įveikti savo pačios ribas ir pasiekti sėkmę. Islandijos rinktinė buvo šio Europos futbolo čempionato „romantinė istorija“. Maža komanda iš mažos šalies, konkuruojanti su didelėmis, turtingomis ir galingomis kitų valstybių rinktinėmis.

Lietuvoje jaučiame panašų pasididžiavimą, kada mūsų krepšinio rinktinė arba atletai, kaip antai Rūta Meilutytė ar Virgilijus Alekna, nugali „milžinus“ iš Amerikos ar kitų didžiųjų, turtingųjų šalių.

Pagaliau, Islandijos komanda visiems patiko dar ir dėl to, kad jie turėjo labai gerus, entuziastingus ir taikius fanus (panašiai kaip ir Airija). Taigi, Islandija įkūnijo visas gražias ir sveikas vertybes, kurias sportas ir turėtų skleisti.

– Ar aistruoliai iš tiesų gali prisidėti prie savo komandos pergalės ar pralaimėjimo?

– Ne be reikalo fanai vadinami 12-u komandos žaidėju. Jų vaidmuo palaikant savo mylimus sportininkus yra labai svarbus. Komandos nariai gauna papildomą postūmį iš džiūgaujančios ir palaikančios minios, ypač tuomet, kai gerbėjai geba sekti žaidimą ir žino, kada jų komanda patiria sunkumų arba yra pakilime.

Yra priežastis, kodėl didžioji dauguma komandų dažniau laimi, kai žaidžia namuose, negu išvykoje. Pagalvokite, koks gi iš tikrųjų skirtumas tarp varžybų namuose ir kitos komandos stadione? Aikštelės iš esmės yra vienodos visur, sąlygos – taip pat panašios... Vienintelis tikras skirtumas yra aistruolių minia.

– Nemaža dalis lietuvių yra ne tik krepšinio, bet ir futbolo gerbėjai, besidomintys ir mėgstantys stebėti varžybas po darbo ar kitu laisvu laiku. Kaip manote, kodėl Lietuva iki šiol neturi solidžios futbolo komandos, kuri galėtų dalyvauti tokiuose turnyruose kaip Europos čempionatas?

– Darbas su komanda užima daug laiko, išteklių, edukacijos ir istorijos. Ji negali būti „pagaminta“ per naktį. Lietuvos nacionalinė sporto šaka yra krepšinis. Tai reiškia, kad nuo vaikystės lietuviai išmoksta sekti, žaisti ir vertinti krepšinį.

Tuo tarpu Italijoje šis vaidmuo atitenka futbolui. Taigi net tuomet, kai trūksta išteklių ar investicijų, didelis žmonių skaičius turi natūralų polinkį ir įgūdžius futbolui, todėl tampa lengviau plėtoti kompetencijas šioje srityje.

Jei Lietuva tikrai norėtų tapti svarbia futbolo šalimi, reikalingas ilgalaikis planas, kuris pareikalautų nuoseklių finansinių investicijų į infrastruktūrą (įskaitant keletą stogu dengtų futbolo aikštelių, kokias įsirengė ir Islandija per pastaruosius keletą metų), specialių programų ir pasirengimo. Lietuviai taip pat turėtų apsvarstyti galimybę pasikviesti trenerių ir kitų specialistų iš labiau į futbolą orientuotų užsienio šalių arba pasitelkti Lietuvos specialistus, kurie mokėsi ar treniravosi tose šalyse.

Tačiau, bet kokiu atveju, tai užimtų daug laiko ir energijos, nes istorija mus moko, kad sportas turi būti šalies DNR dalis. Tuomet, kad ir kokia sporto šaka tai būtų, visada bus ir aukštas ją propaguojančiųjų meistriškumo lygis. Priešingu atveju, sukurti tokią tradiciją nuo nulio yra labai sunku.

Geras to pavyzdys yra JAV. Kai 1994-ais pasaulio futbolo čempionatas vyko Amerikoje, organizatorių tikslas buvo paversti futbolą tokiu pat populiariu kaip krepšinis ar beisbolas. Milijardai dolerių buvo investuota į mokyklas, stadionus, mokymo aikšteles, žinomų žaidėjų ir trenerių, kurie taptų pavyzdžiu tiek šalies vaikams, tiek ir savo pačių kolegoms, pirkimą. Tiesa ta, kad, praėjus daugiau nei 20 metų, JAV teturi vidutinišką futbolo rinktinę ir vidutinišką lygą su vidutiniškų gabumų žaidėjais. Tenka pripažinti, kad, nors pagerėjimas ir įvyko, tačiau jis buvo labai menkas.

Tęsiant kalbą apie mano jau minėtą pervertintą anglišką futbolą, būtų tikrai gerai, jei lietuviai mažiau sektų „Premier“ lygą ir pradėtų domėtis taktiškai įdomesnėmis lygomis – tokiomis kaip „Bundeslyga“ Vokietijoje ar „Serie A“ Italijoje. Jei futbolas pagaliau būtų suprantamas ne kaip įvarčių festivalis, bet kaip racionalus žaidimas, kur pagrindiniu tikslu tampa sistemingumas, patikimumas, pozicijos jausmas ir kitos, mažiau matomo“ sudedamosios dalys (vėlgi, tinka palyginimas su šachmatais), galėtume priartėti prie šio sporto iš gerokai parankesnės perspektyvos.

Beje, tai lietuviams puikiai pavyksta, kuomet jie žaidžia krepšinį. Be galo mėgstu lietuvių krepšinį, nes jis pasižymi gerai apgalvota taktika, puikiu komandiniu darbu ir didžiuliu dėmesiu gynybai. Reikšmingas Lietuvos krepšinio istorijos faktas yra tai, jog legendiniai krepšininkai Arvydas Sabonis ir Šarūnas Marčiulionis pasižymėjo ypatingu sumanumu ir žaidybiniu intelektu. Žinoma, A. Sabonis buvo ir yra vertinamas tautiečių ir romantine, sentimentalia prasme, bet tikras jo genijus buvo rezultatyvūs perdavimai, o ne vien taiklūs metimai.

Taigi būtų puiku, jei pripažintume, kad tie patys principai gali būti pritaikomi ir futbolui.

– Kaip manote, kuri komanda triumfuos šių metų Europos futbolo čempione? Kodėl?

– Labai nustebčiau, jei pergalės neišplėštų Vokietija.

Italijos ir Vokietijos komandos visada buvo stiprios konkurentės ir keletas iš labiausiai epinių futbolo istorijoje varžybų vyko būtent tarp šių dviejų komandų, todėl aš, kaip „tikras italas“, iš principo turėčiau būti prieš vokiečius. Tačiau tai padaryti būtų sunku, nes jaučiu didelę pagarbą Vokietijos futbolininkams, kurie yra ir visada buvo geriausias Thomo Edisono „genijaus“ apibrėžimo įkūnijimas: vienas procentas įkvėpimo ir devyniasdešimt devyni procentai darbo.

Kaip daugelis galėjo pastebėti, kad vokiečiai nepasiektų bent pusfinalio bet kokiame turnyre, yra gana retas atvejis. Artėjant Europos ar pasaulio čempionatams su vienu geru senu draugu, su kuriuo dažnai kalbamės apie futbolą, visada juokaujame: „kas bus kiti trys pusfinalininkai?“.

Vokietijos komandai ne visada pasiseka savo sudėtyje turėti geriausių ir įspūdingiausių žaidėjų, tačiau jie visada susikaupę ir sugeba žaisti labai efektyviai. Neverta tikėtis, kad jiems pasitaikys „bloga diena“, kaip dažnai atsitinka kitoms, labiau talentingoms komandoms, pavyzdžiui, brazilams. Vokietijos futbolininkams blogų dienų nėra, todėl vienintelis būdas juos įveikti – būti geresniais už juos, o tai nutinka ne taip dažnai.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Naujausi reitingai: „valstiečiai“ smunka, ir jau matyti, kas juos pakeis (971)

Partijų reitingai atskleidžia, kad toliau pirmauja Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys...

Gyvai / 2020 metų biudžetas: Vyriausybė rado daugiau pinigų algoms, bet Seimo pageidavimai dar nesibaigė (5)

Antradienį Seimo plenariniame posėdyje antrą kartą svarstomas 2020 metų valstybės biudžeto...

Čekijos ligoninėje nušauti 6 žmonės (19)

Čekijos ligoninėje šaulys nušovė šešis žmones ir pabėgo, skelbia „Sky News“.

Klaipėdoje mirusios mažylės istorijoje vaiko teisių tarnyba ir socialiniai darbuotojai kratosi atsakomybės (2)

Du vaikus augina svetimi žmonės, vieną tėtis, o ketvirta mažylė namuose palikta negyva....

Dėl Seimo rinkimų kartelės mažinimo prašys Nausėdos pagalbos: tik ne 3 proc.

Antradienis Seime svarbus ne tik dėl kitų metų biudžeto antrojo svarstymo, darbotvarkėje yra...

Banko tikrinimai šeimą paliko be pinigų: mes nebeturime iš ko gyventi (250)

„Mes nebeturime iš ko gyventi“, – štai toks sakinys nuskambėjo iš DELFI skaitytojos...

Karbauskis apie kartelės sumažinimą: jeigu nepavyks šiandien, pavyks kitą dieną (7)

Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis...

Siūloma nemažinti pensijos turintiems 40 metų stažą ir išankstinę pensiją gavusiems ne ilgiau kaip 3 metus (2)

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ( SADM ) siūlo iš esmės pritarti parlamentaro Algimanto...

Kaune sulaikytas ugdymo įstaigos teritorijoje nuogas vaikščiojęs užsienietis pradėtas tyrimas dėl seksualinio prievartavimo (29)

Kaune pirmadienį sulaikytas ugdymo įstaigos teritorijoje nuogas vaikščiojęs užsienietis,...

Karbauskis: tikriausiai bus neįmanoma priimti stambios prekybos mokesčio nuo sausio 1 dienos (25)

„Valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis sako, kad stambios prekybos mokestis nuo sausio 1...