Kaip ištverti keletą šimtų kilometrų dykuma ar kalnais besitęsiančius greičio ruožus, kai lūžta nemirtinga laikoma technika, o sportininkai alpėja iš karščio ir nuovargio? Štai kaip sunkiausiomis pasaulyje tituluojamoms lenktynėms ruošėsi čia startuosiantys lietuviai.
Prieš gerą dešimtmetį, kai didžiausi Lietuvos benzingalviai užsikrėtė Dakaro idėja ir ryžosi patys išbandyti jėgas Afrikos smėlynuose, akistatai su karščiu kai kurie vyrukai ruošdavosi sėdėdami pirtyje. Dakaro komandos „Žalvaris“ siela Antanas Juknevičius, klausiamas, kiek efektyvus toks būdas tikino, kad pirtis tiesiog nekenkia.
„Saunoje pasiruošti tokiems krūviams, su kokiais susiduriama Dakare įmanoma su sąlyga, jei 60-70 laipsnių temperatūroje sėdėsi 2-3 valandas ir visą laiką intensyviai dirbsi rankomis, kojomis bei galva. Tai realizuoti nėra paprasta. Be to, jei žmogaus organizmas realiai iš prigimties sunkiai ištveria karštį, jokios treniruotės jam nepadės. Rizika patirti šilumos smūgį ar dar rimtesnių sveikatos sutrikimų čia – iš tiesų žiauriai didelė.
Antai 2009-aisiais pakankamai patyręs lenktynininkas iš Rusijos Pavelas Loginovas į savo ekipažą pasikvietė solidžių pergalių klasikiniame ralyje pasiekusį šturmaną. Pastarasis niekada nebuvo dirbęs tokiomis sąlygomis, todėl antrąją Dakaro dieną nuo karščio prarado sąmonę dar prieš pasiekiant pirmą kontrolės postą. Jiems maratonas baigėsi iš esmės taip ir neprasidėjęs“, – pasakojo devintą kartą Dakare startuosiantis A. Juknevičius.
Tiesa, dykumose karštis suvokiamas šiek tiek kitaip nei drėgno klimato kraštuose. Tarkime, 40 laipsnių kur nors Afrikos viduryje yra kur kas labiau draugiška organizmui temperatūra nei lietuviški +30.
Pats vilnietis tikino, kad pakankamai komfortiškai besijaučiantis iš tiesų aukštoje temperatūroje. Dirbdamas instruktoriumi Dubajuje veikiančioje vairavimo dykumose mokykloje, kartais jis visą dieną praleidžia smėlio jūroje svilinant 45 laipsnių kaitrai ir neiškepa. Žinoma, dirbant tokioms sąlygomis būtina nuolat gerti itin daug vandens ir naudoti specialius maisto papildus – priešingu atveju organizmas praranda mineralus ir nusilpsta beveik taip pat, kaip elektrolito netekęs akumuliatorius.
„Kitas svarbus dalykas – paruošti tas raumenų grupes, kurioms tenka didžiausias krūvis vairuojant, t. y. būtina treniruoti pečių juostą, rankas, maksimaliai stiprinti nugaros ir pilvo preso raumenis, nes jie padeda amortizuoti stuburui tenkančius smūgius po kiekvieno šuolio nuo tramplino. Žodžiu, lankytis treniruoklių salėje yra būtina“, – tikino A. Juknevičius.
Savo ruožtu Benediktas Vanagas taip pat teigė, kad jo organizmas pakankamai gerai toleruoja karštį, todėl ruošiantis maratoninėms lenktynėms rūpinasi bendru fiziniu pasirengimu.
„Tai iš tiesų velniškai svarbu, nes jei rezultatai prastėja ne dėl technikos kaprizų, o dėl to, kad intensyviau praleidus vieną kitą dieną mažėja ekipažo darbingumas – reikia rinktis kažkurią kitą discipliną. Prisipažinsiu, kad man tai nepatinka, tačiau bėgioju krosus. Tai didina ištvermę“, – dėstė „General Financing-Autopaslauga by Pitlane“ komandos lyderis.
B. Vanagas taip pat pabrėžė, kad keletą savaičių prieš prasidedant maratonui kur kas daugiau dėmesio skiria mitybai – stengiasi kūną „išdžiovinti“ ir atsikratyti bent kelių kilogramų.
Prisijunk prie tūkstančių sporto mėgėjų bendruomenės – tapk DELFI Sporto draugu „Facebook“, sužinok šviežiausias naujienas iš sporto arenų, dalinkis įžvalgomis ir komentarais!
