Prieš Turino olimpiadą buvo viliamasi, kad medalį iš Italijos parveš ledo šokėjai Povilas Vanagas ir Margarita Drobiazko.
Kada mūsų šalies himnas vėl bus grojamas olimpinėse žaidynėse? Kokia žiemos sporto šakų padėtis, jų perspektyvos Lietuvoje?
Kaltas – ir šiltėjantis klimatas
„Neturime labai aukštos klasės sportininkų dėl to, kad Lietuvoje žiemos sportas nėra labai populiarus, neturime gilių tradicijų, sniegingų žiemų. Lietuvoje gal tik mėnesį galima normaliai paslidinėti. Jaunimas nenoriai renkasi žiemos sporto šakas“, – bendrą situaciją apibūdino Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentas Artūras Poviliūnas.
LTOK prezidentas netiki, kad 2010 m. žiemos olimpinėse žaidynėse, kurios vyks Kanados mieste Vankuveryje, lietuviai sugebės iššokti aukščiau bambos ir laimėti medalį: „Būtų idealu kam nors prasimušti į 30-tuką. Gal po 16–20 metų ir iškovosime medalį. Mūsų sportininkų galimybės dabar per menkos.“
Kūno kultūros ir sporto departamento generalinis direktorius Algirdas Raslanas taip pat netrykšta optimizmu.
„Didelių perspektyvų nematau. Neturiu vilties, kad artimiausiu metu ką nors pasieksime didžiausiose varžybose. Nėra talentų, sportuoja eiliniai vaikai. Geriausi mūsų sportininkai turėtų sėdėti užsienyje, o tai brangiai kainuoja. Ant Šatrijos kalno besitreniruojantis kalnų slidininkas aukštai nepakils. Žiemos sportas merdi sporto mokymo įstaigose, trūksta trenerių“, – dėstė departamento vadovas.
Tiesa, A.Raslanas iš to nedaro didelės tragedijos. „Mes turime stiprių sportininkų, gerų komandų vasaros sporto šakose. Tuo tarpu Europoje slidininkų, biatlonininkų mažėja. Mažėja ir šalių, kuriose kultivuojamos šios sporto šakos, kurias nukonkuruoja kitos. Taip yra ir dėl šiltėjančio klimato. Manau, kad tik vykstančios olimpinės žaidynės pasaulyje dar išlaiko žiemos sporto šakų populiarumą“, – samprotavo direktorius.
Nusivylė sporto vadovu
A.Raslanui prieštarauja buvęs biatlonininkas, o dabar – treneris, biatlono federacijos viceprezidentas Ričardas Griaznovas.
„Nusivyliau A.Raslanu. Kaip gali Lietuvoje žiemos sporto šakos būti populiarios, jei aukščiausio šalies sporto vadovo neigiamas požiūris į jas?! Žinau, kad jis netiki tuo sportu. Gal taip tikisi sutaupyti pinigų kitoms sporto šakoms?
Biatlono Pasaulio taurės varžybų etapus neretai stebi apie 50 tūkstančių žiūrovų. O mes kliedim vien krepšiniu. Mus tik A.Poviliūnas užstoja plačiais pečiais“, – teigė buvęs biatlonininkas.
R.Griaznovas žiemos sporto perspektyvas Lietuvoje piešia juodomis spalvomis. „Neturime normalių bazių. Tik Ignalinos sporto centrą. Net Vilniuje žmonėms nėra kur slidinėti. Tuo tarpu Talinas turi penkis specialius apšviestus takus, kur žiemą estai slidinėja, o vasarą važinėja riedučiais. Pas mus stinga entuziastų, kurie populiarintų žiemos sportą
Numalšino slidininkų apetitą
Galbūt dabartiniai Lietuvos sportininkai sublizgėtų tarptautinėje arenoje, jei padidėtų jų finansavimas?
„Kai kurie prašo milijono ir žada nuversti kalnus. Tačiau didesnio efekto, manau, nebūtų. Galbūt galima iš 55-osios vietos pakilti į 52-ąją. Ne daugiau. Reikia tobulinti visą sportininkų rengimo sistemą, kelti trenerių kvalifikaciją“, – tvirtino A.Raslanas.
Slidinėjimo federacijos vadovai likus trims mėnesiams iki olimpinių žaidynių Turine iškėlė savotišką ultimatumą. Jie norėjo, kad mūsų slidininkai apsigyventų nameliuose, kurie stovi prie pat trasų. Ten paprastai įsikuria tik turtingų šalių pajėgūs sportininkai. Tam būtų reikėję pakloti kelias dešimtis tūkstančių eurų.
A.Poviliūnas sutiko, tačiau iškėlė sąlygą, kad Lietuvos slidininkai turi patekti į pirmąjį dešimtuką. Jei neprasimuš tarp dešimties geriausiųjų, pinigus privalės grąžinti. Federacijos vadovai tada kaipmat atsisakė savo sumanymo.
Akmens amžius
LTOK prezidentas pripažino, jog mūsų slidininkai, biatlonininkai, tarkim, palyginti su skandinavais, atrodo vargšai. Lietuvos sportininkus į olimpiadas lydi tik treneris ir gydytojas. Tuo tarpu žiemos sporte madas diktuojančių šalių atstovus žaidynėse globoja visa brigada – slidžių tepėjai, masažuotojai, psichologai, mitybos specialistai, mokslininkai.
„Šioje srityje pas mus dar akmens amžius. Užsieniečiai kraipo galvas, kad mes žiemos olimpinėse žaidynėse sugebame užimti neblogas vietas“, – pasakojo A.Poviliūnas. Vilniaus pedagoginio universiteto (VPU) Sporto metodikos katedros vedėjas, buvęs Lietuvos rinktinė slidinėjimo treneris Kazys Milašius susirūpinęs, kad jauni gabūs mūsų šalies sportininkai, kurie dar nepatenka į suaugusiųjų rinktines, taip pat perspektyvūs studentai vos suduria galą su galu.
„Iki šiol į varžybas užsienyje mūsiškiai vežasi konservus, kruopas, makaronus. Kraupsta pasaulis. Gerai, jei sportininkai turi turtingesnius tėvus, kurie gali jiems duoti pinigų. Apskritai mūsų aukštosiose mokyklose žiemos sportas merdi. Tik VPU ir Kūno kultūros akademijoje sportuoja vienas kitas pajėgesnis atletas“, – sakė K.Milašius.
Dailusis čiuožimas: jaunimas kratosi darbo
Reikės ilgai palaukti, kol Lietuvoje atsiras tokio lygio žvaigždės kaip P.Vanagas ir M.Drobiazko. Tuo įsitikinusi čiuožimo federacijos viceprezidentė, P.Vanago motina Lilija Vanagienė.
Pastaruoju metu vieni talentingiausių jaunų šalies čiuožėjų – Rūta Gajauskaitė ir Aidas Reklys. Jis šių metų Europos čempionate pateko į finalą ir užėmė 24-ąją vietą. 17-metė R.Gajauskaitė liko paskutinė.
Ar jie gali priartėti prie tų aukštumų, kurias pasiekė P.Vanagas ir M.Drobiazko? „Kažin. Didesnes viltis siejame su dviem čiuožėjais, kurie treniruojasi JAV. Gana perspektyvus yra 20-metis ledo šokėjas Deividas Stagniūnas. Jo partnerė – amerikietė. Ši pora turėtų dalyvauti Vankuverio olimpiadoje“, – kalbėjo L.Vanagienė.
Gal pabandyti iš R.Gajauskaitės ir A.Reklio suformuoti porą? Juk anksčiau P.Vanagas irgi čiuožė vienas. „Nieko neišeis. Rūta būtų per aukšta Aidui“, – nukirto L.Vanagienė.
Čiuožimo federacijos viceprezidentė įžvelgė tendenciją: „Lietuvoje nuolat būna 6–8 metų perliukų, kurie dažniausiai dingsta, kai prasideda juodas darbas.“
Ledo ritulys: latvius pasivysim po 20 metų
Lietuva didžiuojasi D.Kasparaičiu, Dainiumi Zubrumi, rungtyniaujančiais elitinėje pasaulio lygoje NHL, tačiau mūsų šalis, skirtingai nei kaimynė Latvija, neturi rinktinės, galinčios mesti iššūkį stipriausioms pasaulio komandoms.
Ledo ritulio federacijos prezidentas Rolandas Bučys turi vilties, kad Lietuvos rinktinė taps didesne jėga: „Elektrėnuose yra daug perspektyvių 15–16-mečių, o Vilniuje nemažai gabių 11–14-mečių. Iš jų gali išaugti stiprūs žaidėjai.“
Kada galime pasivyti latvius? „Gal po kokių dvidešimties metų. Jei atsiras daugiau arenų, kuriose galima žaisti ledo ritulį, – samprotavo R.Bučys. – Kol kas latviai, taip pat estai gerokai mus lenkia arenų skaičiumi. Ant asfalto sudėtinga išmokti gerai žaisti ledo ritulį.“
Biatlonas: rėmėjų nestinga
„Turime itin gabių vaikinų, kurie, jei ne kitoje, tai dar kitoje olimpiadoje turėtų šansą pakovoti dėl labai aukštų vietų. Nesakau, kad dėl prizinių, bet į pirmąjį dešimtuką kuris nors iš jų galėtų patekti“, – teigė buvęs biatlonininkas R.Griaznovas.
Jis turi omeny Turino olimpinių žaidynių dalyvį 20-metį Karolį Zlatkauską, jo bendraamžį Aleksandrą Derendiajevą ir 19 metų Deimantą Martinkėną. R.Griaznovas pastebėjo, jog biatlonininkai paprastai geriausių rezultatų pasiekia, kai jiems sukanka 27–28 metai.
„Jie visi trys yra panašaus lygio sportininkai. Treneriui pasirodė, kad tuo metu geresnės sportinės formos buvo K.Zlatkauskas, todėl jis ir išvyko į Turiną. Gerai tai, jog tarp šių biatlonininkų yra konkurencija. Jei Lietuvoje būtų tik vienas talentingas sportininkas, jam būtų sudėtinga iškilti“, – samprotavo R.Griaznovas.
K.Zlatkauskas, A.Derendiajevas, D.Martinkėnas nuolat dalyvauja Pasaulio, Europos taurės varžybų etapuose. Jiems sudaromos galimybės treniruotis užsienyje.
K.Milašiaus nuomone, neverta nurašyti Turino olimpiados dalyvės Dianos Rasimovičiūtės: „Jei ši mergina iki 30 metų nemes sporto ir toliau tobulės, gali patekti tarp dešimties geriausiųjų pasaulyje.“
„Stengiamės daug dirbti, todėl randame nemažai rėmėjų. Kai kurių sporto šakų federacijų atstovai sėdi rankas sudėję ir verkšlena, kad jiems niekas nepadeda. Atgaivinome biatlono centrus Visagine, Anykščiuose, Vilniuje. Biatlonas vis populiarėja“, – didžiuojasi R.Griaznovas.
Kalnų slidinėjimas: auga talentai
Nors Lietuva neturi didelių kalnų, ši sporto šaka mūsų šalyje nėra mirusi. Vilnietis Vitalijus Rumiancevas sugebėjo iškovoti teisę varžytis Turino olimpines žaidynėse. Užsienio šalyse rengiami Lietuvos čempionatai. Šiemet toks čempionatas vyks Italijoje. Pernai Šveicarijoje jėgas išbandė per 100 dalyvių. Kalnų slidininkai visas išlaidas turi padengti patys. Tie, kurie į Italiją skris lėktuvu, iš viso turės pakloti apie pusketvirto tūkstančio litų. Vykstantieji savo transportu – maždaug du tūkstančius.
Vilniuje beveik prieš metus susibūrė slidinėjimo komanda „Kalnų ereliai“. Joje – apie dvidešimt 5–14 metų vaikų. Ekipos nariai treniruojasi, dalyvauja varžybose ne tik Vilniuje, bet ir Ignalinoje, Latvijoje. „Ereliai“ ateityje meistriškumą žada kelti ir užsienio šalyse. Už slidinėjimo sezoną Lietuvoje jų tėvams reikia mokėti 300–500 litų mokestį.
„Kalnų erelių“ vyriausioji trenerė – JAV gimusi lietuvė Jennifer Virskus. Ji buvo Kolorado universiteto kalnų slidinėjimo rinktinės narė, dukart tapo Lietuvos čempione. Ši komanda turi ir savo rėmėjų. Vienas ekipos treneris Miroslavas Urbonavičius pasidžiaugė, kad jo auklėtiniai sportuoja įnirtingai ir sparčiai tobulėja.
Perspektyviausi ereliai – Karolis Janulionis ir Dominykas Juknelevičius. M.Urbonavičius tikisi, kad šie jauni kalnų slidininkai po ketverių metų prasimuš į Vankuverio olimpines žaidynes.
„Tačiau jeigu olimpiadose jie norės užimti aukštas vietas, turės gyventi ir mokytis užsienyje – ten, kur visus metus pakankamai sniego. Taip jau daro jauni talentingi latviai. Juos dažniausiai remia tėvai“, – teigė M.Urbonavičius.
Kalnų slidinėjimo federacijos prezidentas Algimantas Kepežėnas mano, jog tobulėti turėtų ir 20-metis V.Rumiancevas: „Jei nenustos dirbti, gaus pakankamą finansavimą, Vankuveryje gali patekti į 30-tuką, o kitoje olimpiadoje – gal dar aukščiau.“
A.Kepežėnas susirūpinęs, kad pradedantys kalnų slidininkai žiemą ne visada turi galimybę leistis nuo Liepkalnio kalno Vilniuje. Ši trasa dažnai būna uždaryta. „Jei trūksta sniego, šioje vietoje jį patrankomis gaminti nuostolinga. Vanduo čia imamas iš vandentiekio, o dar – elektra. Ignalinos žiemos sporto centre vanduo tiekiamas iš ežero, todėl ten pigiau“, – aiškino federacijos vadovas.
