Lietuviškais lininiais drabužiais aprengti berniukai pirmiausia kalba lietuviškai, po to portugališkai ir itališkai. Olimpines žaidynes vienas jų, vyresnėlis, stebės Brazilijoje su seneliu, o mažėlis liks Lietuvoje pas močiutę.

Gintarė kukliai šypsodamasi sakė, kad Lietuvos delegacijoje yra vertesnių už ją, kam galėjo būti patikėtos garbingos vėliavnešio pareigos, bet turbūt taikliau šiai misijai atlikti pasirinkti žmogaus nebuvo galima.

„Tai didelė garbė ir didelė atsakomybė. Tikrai žinau, kad yra vertesnių sportininkų tai atlikti, bet jeigu taip pasirinko, aš tai padarysiu atvira širdimi“, – LTOK žurnalui „Olimpinė panorama" sakė olimpietė.

Šeima įsikūrė Italijoje

Už Brazilijos buriuotojo Roberto Scheidto po Pekino olimpinių žaidynių ištekėjusi lietuvė šeimos lizdą suka Šiaurės Italijoje, prie Gardos ežero. Bet vyro gimtinėje Brazilijoje laisvai portugališkai kalbanti buriuotoja jaučiasi sava.

„Turiu daug brazilų draugų, visa brazilų komanda mane pažįsta ir palaiko. Daug metų buriuoju, o buriuotojų bendruomenėje daug draugų ir didelė pagarba vienas kitam. Viskas, manau, bus šaunu“, – viliasi Gintarė.

Pažįsta šviesiaplaukę lietuvę ir Brazilijos žiniasklaida. „Mane dažnai pristato kaip Roberto žmoną, visi palaiko ir taip pat tikisi rezultatų. Kai tikisi gerų rezultatų iš Roberto, visada pabrėžia, kad šeimoje yra dviguba galimybė parvežti medalių“, – pasakoja G. Volungevičiūtė-Scheidt, kurios sutuoktinis, jai atvykus į Lietuvą, jau buvo gimtinėje ir ruošėsi šeštosioms savo olimpinėms žaidynėms. Beje, po šių olimpinių žaidynių buriuotojų šeimoje bus ir du vėliavnešiai – dukart olimpinis čempionas ir prizininkas R. Scheidtas savo šalies vėliavą nešė Pekine.

Gintarei tai bus jau trečiosios olimpinės žaidynės, bet pirmosios, kurių atidarymo ceremonijoje ji žygiuos. „Mes, buriuotojai, visada būname prie vandenų, toli nuo olimpinio kaimelio. Man neteko dalyvauti atidaryme, nes tai buvo per tolimas atstumas ir per artima diena startui. Šį kartą po atidarymo turėsiu dvi laisvas dienas iki starto, dėl to sutikau – bus laiko pailsėti“, – neabejoja sportininkė.

Į sportą grąžino vyras

Gimtinėje G. Volungevičiūtė-Scheidt viešėjo šiek tiek ilgiau nei savaitę – liepos 23-iąją ji iškeliavo į Braziliją, kur ją pasitiko sutuoktinis. „Kadangi esu su vaikais, negaliu tiek daug laiko skirti treniruotėms“, – paaiškina Gintarė.

Bet žaidynėms pasirengti laiko pakako. „Galiausiai ateina toks metas prieš olimpines žaidynes, kai tenori, kad viskas greičiau prasidėtų ir praeitų. Manau, šiose žaidynėse daug lems ir sėkmė, ir psichologinis nusiteikimas, ir pasirengimas. Olimpinėse žaidynėse visi daro daug daugiau klaidų negu paprastose varžybose. Man tai trečioji olimpiada. Tikiuosi, kojos taip nedrebės kaip jaunoms sportininkėms. Manau, turiu šiokių tokių pranašumų“, – viliasi lietuvė, kuri pirmąjį ir kol kas vienintelį olimpinį sidabro medalį iškovojo būtent debiutinėse olimpinėse žaidynėse Pekine.

Savęs aiškia favorite Lietuvos buriuotoja nevadina. Pasak jos, maždaug dešimt sportininkių gali nusitaikyti į medalius. „Pirmiausia reikia galvoti, kaip patekti į dešimtuką ir dalyvauti medalių plaukime, kuris vyks paskutinę dieną“, – apie artimiausius tikslus prasitaria olimpietė.

Per pastaruosius metus tarp favoričių atsirado naujų veidų, kurie anksčiau G. Volungevičiūtei-Scheidt konkurencijos nesudarydavo. Tarp tokių visų pirma paminėtina šiemet pirmąkart pasaulio čempione tapusi anglė Alison Young ar Švedijos buriuotoja Joselin Olsson.

Rengdamasi Rio žaidynėms šiemet Gintarė į Braziliją treniruotis vyko tris kartus. „Tai nėra labai daug, nes užsieniečiai ten daug ilgiau būna. Tai specifinė vieta ir niekur kitur tokių sąlygų pasiruošti olimpiadai nerasi, kaip būdamas ten“, – prasitaria lietuvė.

Kuo ypatinga vieta, kurioje rugpjūtį lenktyniaus geriausi pasaulio buriuotojai? Pirmiausia tuo, kad bus penkios skirtingos distancijos – ankstesnėse olimpinėse žaidynėse jų būdavo viena arba dvi. „Dabar bus penkios skirtingos vietos. Tad informacijos reikia tikrai daug ir visi nori jos surinkti kuo daugiau, pasitreniruoti. Kranto reljefas skirtingas, srovės vinguriuoja pagal kranto išlinkimus. Vandenyje visai kitokios sąlygos. Labai daug priklauso ir nuo gamtos – kokios bus dienos, koks vėjas“, – vardija buriuotoja.

Lygiai prieš metus Rio de Žaneire buriuotojams buvo surengtos bandomosios varžybos. Jose triumfavusi G. Volungevičiūtė-Scheidt sako, kad tąkart jai labai sekėsi: „Buvo daug plaukimų, kai man pasisekė išeiti iš blogų situacijų, ir tokie plaukimai gale labai daug lemia. Iki pat paskutinio plaukimo nebuvau atsiplėšusi, plaukiau lygiai su trimis pirmomis merginomis. Viską lėmė varžybos dėl medalių, kuriose sugebėjau išplaukti pirma.“

Kaip bus – taip

Po Londono olimpinių žaidynių G. Volungevičiūtė-Scheidt susilaukė antrojo vaiko. Buriuotoja sako, kad po antrojo sūnaus gimimo grįžti į sportą jai buvo sudėtingiau. „Buvo didesnis prisirišimas, ilgiau maitinau ir gal nelabai tikėjau, kad galėčiau grįžti“, – tą laiką prisimena sportininkė.

Jeigu ne vyro Roberto palaikymas ir paskatinimas, vargu ar šiandien ją matytume olimpinėje delegacijoje. Pati Gintarė buvo apsisprendusi dėti tašką sportinėje karjeroje, bet 2015-ųjų pradžioje kartu su vyru nuvykusi į Rio de Žaneirą, kur R. Scheidtas rengėsi dalyvauti Brazilijos taurės varžybose, pačiai sau netikėtai startavo ir ji. Tuo, kad žmona nepraleistų progos išbandyti jėgų olimpinėje trasoje, pasirūpino vyras.

„Jis man pasakė, kad jeigu jau važiuoju, vadinasi, ir plauksiu. Robertas surado auklę, laivą – ir plaukiau. Finišavau ketvirta. Man patiko, vėl viskas pasirodė artima, pamačiau, kad galiu gerai pasirodyti. Tada nusprendžiau rimtai treniruotis“, – kaip vėl sugrįžo į sportą, prisimena buriuotoja.

Gintarė džiaugiasi, kad jų gyvenamoji vieta Italijoje dėkinga buriuoti. Gyvendama prie pat Gardos ežero olimpinė vicečempionė gali per tris valandas išplaukti, pasitreniruoti, grįžti ir likusį laiką skirti šeimai. „Pas mus atvažiuoja treniruotis daug buriuotojų – niekur patiems keliauti nereikia. Tai didelis pliusas. Be to, Robertas man visus darbus palengvino, ne tik Brazilijoje ir su gyvenimu, ir su laivu padėjo, o tai daug kainuoja“, – apie treniruočių sąlygas pasakoja olimpietė.

Patyrusi sportininkė Italijoje treniruojasi savarankiškai. Į varžybas atvyksta jos treneris Linas Eidukevičius. O buriuotojų šeimoje taip pat netrūksta profesinių kalbų. „Roberto į katerį tikrai nesodinu, kad jis mane treniruotų, bet namie pasikalbame apie kiekvieną buriavimo dieną. Rinkome informaciją tame pačiame Rio de Žaneire, dalijamės ja – aš jam padedu, o jis man“, – pasakoja sportininkė.

Beje, šiemet buriuoti pradėjo ir Scheidtų vyresnėlis Erikas. Kai pradėjo sektis, ėmė patikti. „Dabar buriavimas konkuruoja su futbolu – Italijoje visi maži vaikai žaidžia futbolą“, – apie sūnaus sportinės karjeros pradžią prasitaria mama.

Erikas žino, kokiam svarbiam startui ruošiasi tituluota jo mama. „Aš jam sakiau, kad gal čia paskutinė mano olimpiada. O jis man sako: „Mama, ne! Tu dar plauksi!“ – šypsosi Gintarė.

Bet ar norės sportinę karjerą tęsti pati G. Volungevičiūtė-Scheidt? „Aš niekada nesakau „ne“. Jau sakiau du kartus. Kaip bus – taip“, – nusijuokia 33-ejų olimpinė vicečempionė.

Žaidynių išvakarėse paaiškėjo, kad dėl sveikatos į Rio negalės vykti Gintarės treneris L. Eidukevičius. Žaidynėse sportininkei talkins buvęs olimpietis Rokas Milevičius, labiausiai išgarsėjęs prestižinėse „Volvo Ocean Race“ varžybose, kuriose atstovavo olandų vadovaujamai „Brunel“ komandai.

Pirmoji

G. Volungevičiūtė-Scheidt – pirma moteris, nešianti Lietuvos vėliavą vasaros olimpinių žaidynių atidaryme. Iki tol tai darė tik vyrai: 1992 m. Barselonoje ir 1996 m. Atlantoje – plaukikas Raimondas Mažuolis, 2000 m. Sidnėjuje – lengvaatletis Romas Ubartas, 2004 m. Atėnuose – krepšininkas Saulius Štombergas, 2008 m. Pekine – krepšininkas Šarūnas Jasikevičius, 2012 m. Londone – lengvaatletis Virgilijus Alekna.