Vienuoliktukuose – nauji vardai, žaidėjų karta – kita, strategija – nelabai regėta. Tačiau trenerių ambicijos, pergalės troškulys, marškinėlių spalva, sirgalių sugniaužti kumščiai – viskas kaip visada, nepasikeitė niekas.
Nauja Ispanija rungtyniauja be savo žvaigždžių, be Sergio Ramoso, Gerardo Pique, Davido Silvos, Andreso Iniestos. Po paskutinio 2012-ųjų triumfo „armada invencible“ (isp. – nenugalimoji armada) nieko labai reikšmingo tarptautiniuose frontuose nenuveikė, todėl strategas Luisas Enrique šį kartą nutarė palikti dalį veteranų savo klubuose, įlieti šviežio kraujo ir užkabinti rinktinei lentelę: „vyksta remonto darbai – iki 2022 pasaulio čempionato“.
Nauja Italija – be Mario Balotelli, Andrea Pirlo, Antonio Cassano, Gianluigi Buffono sėkmingai ir kryptingai siekia atsikratyti prisiminimų apie 2018 metų pasaulio čempionato atrankos košmarą.
Roberto Mancini savosios rinktinės rekonstrukciją, kurios paskutinį etapą turėjome progos pamatyti šį pavasarį Vilniuje, jau užbaigė. Jo suremontuota, naujai sukonstruota mėlynoji įvarčių mašina 32 kartus nepatyrė pralaimėjimo. Puikiai sutepta, ji veikia nepriekaištingai tiek aukštais puolimo, tiek žemais gynybos sūkiais.
Žavingo pietiečių derbio išvakarėse dienraštis „La Gazzetta dello Sport“ pirmajame puslapyje metė pirštinę amžinajai konkurentei Ispanijai ir pavaizdavo jos žudiką: puošnia matadoro skraiste apsisiautusį „squadra azzurra“ lyderį – Roberto Mancini. Štai jis, žiūrėkite: 56 metų skvarbaus žvilgsnio italas suerzins, nuvargins, o paskui keliais meistriškais smūgiais pribaigs įnirtusį bulių – „furia roja“.
Šįvakar „Wembley“ stadione greičiausiai tai ir įvyks. Bet Ispanijos „plazas de toros“ – bulių arenose – visko pasitaiko. Nedažnai, bet kartais įnirtęs bulius pamauna ant ragų matadorą. R.Mancini apie tai informuotas. Todėl jis kalba – saviškiams ir žiniasklaidai – apie tam tikras pusfinalio baimes. Jų iš viso yra penkios.
Pirmoji baimė: prisiminimai. Bendras Italijos – Ispanijos tarpusavio susitikimų rezultatas iki šio vakaro yra stebuklingai ir dramatiškai aptakus: per visą istoriją įvairiuose turnyruose abi rinktinės laimėjo po 11 mačų, 15 baigėsi lygiosiomis.
Vis tik skaičiai yra tik skaičiai. O istorija yra istorija: „la Roja“ sugebėdavo mėlynuosius ne tik nugalėti, bet lemiamais momentais nukauti, pažeminti. Tarkime, Cesare Prandelli Italijos pralaimėjimas Kijeve sausu 0:4. Arba Gianpiero Venturos rinktinė sumalta į miltus Madride 0:3. Tai žaizdos, kurios negyja – tiek trenerių, tiek sirgalių, tiek žaidėjų prisiminimuose.
Antroji baimė: būkite geri, likite raudoni! Ši baimė yra labiau prietaras, naujas, keistas šio Europos čempionato burtas. Bet sporte prietarai kartais tampa nerimu, nerimas tampa baime, o baimė – praleistais įvarčiais. Visos iki šiol italų nugalėtos priešininkės vilkėjo raudonais marškinėliais: Turkija buvo raudona, Šveicarija – raudona, Velsas – raudonas, Austrija – raudona. Ketvirtfinalyje buvo Belgija – vėl raudona.
Pusfinalyje laukia Ispanija, šios rinktinės istorinė spalva jau daugiau kaip šimtas metų – raudona, todėl ji vadinama „furia roja“ – raudonojo šėlsmo komanda. Klausimas: kas bus, jeigu šįsyk šėlsmas bus gudrus ir persidažys baltai? Suveiks prietaras ar nesuveiks? Apie tai Italija pakankamai rimtai diskutuoja pusfinalio išvakarėse.
Trečioji baimė: šįsyk – favoritai. Deja... Mancini apie nenori nieko net girdėti: „Mes favoritai? Žaisime prieš rinktinę, kuri nuo 2008 metų laimėjo du Europos ir vieną pasaulio čempionatą! Mes – favoritai?“ Roberto bijo išankstinio lengvos pergalės nusiteikimo.
Bijo visą Italiją užvaldžiusios nuotaikos – mes jau beveik finale, nes pusfinalis – tai viso labo antradienio formalumas belaukiant sekmadienio finalo. Ši Italijos rinktinė kol kas jautėsi Euro 2020 pelene. Geriausiu atveju – perspektyvia, ambicinga, alkana komanda be ryškių žvaigždžių. Toks psichologinis nusiteikimas lydėjo Mancini vyrus iki pat mačo su favorite Belgija. Dabar vaidmenys pasikeitė: klupinėjanti, kokybinio pastovumo stokojanti, bet per kančias laiminti Ispanija – prieš visų išgirtą, palaimintą, kone mitinę šio čempionato favoritę Italiją.
Ketvirtoji baimė: asmeninės sąskaitos. Ispanai, tikriau jų strategas turi gerokai daugiau už italus. 51 metų Luisas Enrique Martinezas Garcia prisimena tai, kas įvyko 1994 metais pasaulio čempionate. O įvyko štai kas: Italijos žaidėjas – Mauro Tassotti (šiame čempionate – Andrejaus Ševčenkos dešinioji ranka Ukrainos rinktinėje) užtvojo ispanui tokiu būdu, kas Italijoje vadinama „gomitata“ – stipriu smūgiu alkūne tiesiai į nosį. Krauju pasruvęs Luisas reikalavo 11 metrų baudinio, bet nesulaukė. Vėliau pradėjęs trenerio karjerą L. Enrique vienerius metus treniravo „Roma“ ekipą. Bet nesėkmingai.
Penktoji baimė: „tiqui – taca“ gražiau už „catenaccio“? Nors Mancini rinktinė stengiasi šios tradicinės italų gynybos sistemos nenaudoti, nors matėme ją tik retkarčiais, keletą paskutinių minučių mače su Belgija, bet statistikos duomenys pasakoja štai ką: Ispanija iki šiol valdė kamuolį 77 proc. Italija – 57 proc.
„La Roja“ dominavo priešininkų aikštės pusėje 63 proc., Italija – 58 proc. Terminas “tiqui – taca” gimė šio amžiaus pradžioje, jis perteikia garsą girdimą, kai trumpų perdavimų metu kamuolį stabdo žaidėjo koja. Ispanų gebėjimas valdyti, skirstyti kamuolį, diktuoti žaidimo ritmą taps „azzurra“ galvos skausmu? Pamatysime, ką sugalvos matadoras Mancio.
Euro 2020 rungtynių Lietuvos laiku antradienio vakarą pradžia – 22 val.
Primename, kad kitame pusfinalyje trečiadienio vakarą Anglijos rinktinė tame pačiame stadione varžysis su Danija.
Rungtynės dėl trečios vietos nebus žaidžiamos, o finalas sekmadienio vakarą taip pat įvyks Londone.
