- Kas atsitiko, kodėl griuvai? - po varžybų DELFI paklausė I. Januškevičiūtės
- Griūti kalnų slidinėjime labai įprastas dalykas. Vartai buvo pastatyti ant kauburio. Jei laiku neperkeli kūno svorio, dažniausiai nuslysti. Aš nuslydau ir nespėjau į kitus vartus. O šone buvo minkšto sniego, todėl ir griuvau.
- Nesusižeidei?
- Su lazda truputį užsigavau plautį, iškart po to buvo sunku kvėpuoti.
- Ar antrą nusileidimą pradėjai greičiau nei pirmą?
- Antrajame jau nebejaučiau tokio jaudulio kaip prieš pirmą startą. Ir labiausiai gaila ne dėl to, kad griuvau, bet kad griuvau važiuodama gerai. Jačiausi daug greitesnė, labiau pasitikinti savimi. Dėl to labiausiai gaila. Bet esu patenkinta, kad pirmoje trasos dalyje važiavau taip, kaip išties galiu. Slalomo varžybose jau žinosiu, kaip reikia startuoti, kaip susitvarkyti su jauduliu.
- Kur tau sekasi geriau – slalome ar slalome milžine?
- Slalome. Nes slalomas milžinas man yra sunkesnė rungtis, ypač tokiose trasose. Jos man ne prie širdies – ilgos, daug lėkštumos. Nors šįkart jaučiausi geriau lėkštesnėse atkarpose, o ne statesnėse.
- Ar dažnai tenka lenktyniauti tokiu oru?
- Kaip bebūtų keista, šiemet – taip. Didžioji dalis varžybų vyksta, kai arba labai sninga, arba trūksta sniego, arba lyja.
- Nepaisant to, kad šiandien nebaigei antro nusileidimo, tapai pirma Lietuvos atstove olimpinių žaidynių kalnų slidinėjimo varžybose.
- Taip. Nors ir esu nusivylusi, kad negalėjau finišuoti ir pamojuoti prieš kameras, labai džiaugiuosi, kad turėjau progą startuoti olimpinėse žaidynėse. Ir laukia dar viena rungtis.
- Slalome stengsiesi būtinai finišuoti ar važiuosi kuo greičiau?
- Visada stengiuosi suderinti šiuos dalykus. Ir finišavimą, ir geresnį rezultatą. Žinoma, tai sunku. Nes jei važiuoji greitai ir gerai, kiekviena klaida yra lemtinga. Ta riba yra labai plona.
