Mus skraidinusiam lėktuvui nusileidus Peru sostinėje Limoje, pirmas dalykas, kurį atlikome, nukeliavome į netoli Dakaro ralio dalyvių stovyklos įsikūrusį spaudos centrą. Ten turėjome gauti media akreditacijas, paprasčiau kalbant, žurnalistų leidimus. Tam, kad rašytum apie renginį, leidimo iš principo nereikia. Tačiau jei neturėsi jo, į dalyviams skirtus uždarus ir saugomus bivuakus nepateksi. O tada ir dalies lenktynių įdomumo nepamatysi.
Dakaras – didelės apimties renginys, tad ir formalumams čia nori nenori turi skirti laiko. Media administracinės komisijos tvarka nuo praėjusių metų beveik nepakito (skirtumas tik tas, kad šiais metais Dakaras startuoja ne iš Paragvajaus, o iš Peru), vienas kitas užpildytas popieriukas ir „Prensa Escrita“ (plastikinis leidimas, kurio pavadinimo į lietuvių kalbą „Google“ vertėjas žmoniškai neišvertė) jau mano rankose. O drauge su leidimu gavau ir papildomos informacijos apie Dakaro ralio komunikacijos apimtis, kuri man, kaip komunikacijos specialistei, taip paprastai nepraslydo pro akis.
Taigi, nors didelėse eilėse Dakaro ralio administracinėje komisijoje nesikankinome, pasirodo, iš viso į šių metų renginį užsiregistravo ir, tikėtina, atvyks daugiau nei 1400 media žmonių: žurnalistų, fotografų, operatorių. Pasak organizatorių, Dakaro vaizdais bus dalinamasi 190-yje šalių. Šiais metais net 70 TV kanalų 1200 valandų transliuos lenktynes. Įspūdingi skaičiai.
Ne mažiau populiarus Dakaro ralis ir Lietuvoje. Jo mūsų šalyje jau mažai kas nežino, o domisi šiomis lenktynėmis beveik 70 proc. žmonių. Sausio mėnesį jos tampa vos ne tautos religija. Tad ne veltui iš Lietuvos į Dakarą šiais metais iškeliavo ir didžiausias desantas žmonių, pasiryžusių išsamiai nušviesti kiekvieną įdomią jo akimirką. Dakaras taps tikra komunikacijos bomba, tad gero laiko sekant jo naujienas.