Viename sunkiausių visų laikų Dakaro ralių finišavo mažiau nei pusė visų dalyvių. Sugebėję įveikti pragarišką maratoną vietinių čiliečių buvo sveikinami tikrai karštai. Dar iki Valparaiso likus trims šimtams kilometrų po kiekvienu tiltu ir viaduku stovėjo būriai žmonių su vėliavomis ir plakatais. Visgi palaikymas negalėjo nė iš tolo lygintis su tuo, kurį dalyviai patyrė ralio starte Argentinoje.
Maratono starte prieš dvi savaites dalyvius Rosarijuje, Argentinoje, oficialiais duomenimis, išlydėjo milijonas žmonių. Valparaise susirinko sausakimša aikštė, tiesa, tik Vilniaus rotušės aikštės dydžio, tad žmonių buvo keliasdešimt kartų mažiau nei prieš dvi savaites. Keturračių įskaitoje triumfavusio Ignacio Casale atvyko pasveikinti naujai išrinktas šalies prezidentas Sebastianas Pinera, tačiau, net neįgudusiai akiai, ceremonija atrodė dirbtina.
Kelios minutės iki šalies vadovo pasirodymo aikštėje ir minioje iš niekur atsirado kelios dešimtys specialiųjų pajėgų karių, danguje pakibo sraigtasparniai, o kažkokie asmenys žmonėms minioje išdalijo porą tuzinų Čilės vėliavų.
Po ilgų kalbų ir fotosesijų su prezidentu, ceremonija prailgo, o vėliavos dingo tą pačią akimirką prezidento visureigiui išvykus.
Vis dėlto dirbtinumą ir įvaizdžio kūrimą sugriovė lietuviai. Nors ir ne greičiausias, bet charizma visus sutiktus sužavėjęs Antanas Juknevičius nenustojo stebinti ir paskutinę maratono dieną.
Žibėjo tarp dalyvių
Užsienio žurnalistų pramintas „paskutiniuoju Dakaro kariu“, lietuvis įrėžė savo žymę šių metų Dakare. Po kažkurios iš daugybės naktų, praleistų remontuojant automobilį dykumoje, A. Juknevičius, kalbinamas oficialios Dakaro televizijos, tarė frazę, virtusia vos ne oficialiu pasisveikinimu tarp Dakaro dalyvių.
„No sleeping, no eating, only Dakar“ (Jokio valgymo, jokio miego, tik Dakaras-vert.), - ironiškai iš peties rėžė lietuvis, tačiau dar spėjo pasižymėti ir rikiuotėje prieš podiumą.
Pasirodo, lietuvis visas dvi savaites savo automobilyje vežiojosi lietuviškos naminukės butelį. Ji buvo skirta tuo atveju, kai situacija pasidarys beviltiška. Bet nei net du kartus lūžęs galinis automobilio tiltas, nei subyrėjusi greičio dėžė, nei aibė kitų problemų neatrodė beviltiškos užsispyrusiam lietuviui ir naminė liko nepradaryta.
DELFI nepavyko prasibrauti iki A. Juknevičiaus ir paklausti, ką jis ketina nuveikti su šiuo buteliu, tačiau gali patikinti, kad kol A. Juknevičius sėdėjo prie vairo, naminė nebuvo naudojama pagal paskirtį, o tik kaip patirtų vargų ir kantrybės simbolis.
DELFI pavyko pasikalbėti su kitu Dakaro lietuviu B. Vanagu. Po nemažai techninių problemų bendroje įskaitoje likęs 35-as, sportininkas teigė, kad emocijos pabaigus maratoną nepakartojamos, tačiau, priešingai nei A. Juknevičius, švęsti dar neketina.
„Jausmas tikrai nerealus, bet tai nieko nekeičia. Tai mūsų kelio dalis“, – kalbėjo B. Vanagas.
Laukia dar trys Dakarai?
Nežinia, organizatorių sprendimu ar atsitiktinai, bet B. Vanagas ant podiumo pasirodė kelios sekundės po to, kai „Kamaz“ komanda atšventė savo pergalę sunkvežimių įskaitoje. Pasirodymas greta lyderių lyg avansas B. Vanagui. DELFI žiniomis, B. Vanago planuose dar bent trys startai Dakaro ralyje, tai jam pačiam išsprūdo iš lūpų tuoj po podiumo.
Paklaustas kuris finišas saldesnis – pirmasis ar antrasis, B. Vanagas irgi pažėrė užuominų.
„Sunku pasakyti, bus dar daug jų ir kiekvienas Dakaras yra labai skirtingas, kiekvienas yra labai nelengvas. Praeitais metais buvau labiau pavargęs, bet šiemet dirbome ne ką mažiau“, – pasakojo B. Vanagas. Ir pridūrė, kad gerai yra būti ant podiumo
Kai kiti lenktynininkai švenčia, B. Vanagas dar neleidžia sau atsipalaiduoti ir kuria ateities planus.
„Mintyse jau dėliojamės įvairius reikalus ir darbus, ką veiksime 2015-ais metais. Niekas nestovi vietoje, mes einame į priekį“, – paklaustas, ką veiks dabar apie finšo šventimą net neužsiminė B. Vanagas.
