Nežinia, ko ralio organizatoriai deda į maistą, bet tik dukart per dieną valgantys ir tris valandas miegantys autoritetingo sudėjimo mechanikai neplonėja. DELFI kviečia savo skaitytojus susipažinti su kasdienine ralio dalyvių duona.
Bivuako valgykloje darbas verda kiaurą parą. Pusryčiauti ankstyvus startus turintys motociklininkai pradeda jau nuo ketvirtos ryto. Vienuoliktą valandą pusryčiai nebetiekiami, o vidurdienį prasideda pietūs. Nespėję papietauti nosies nenukabina. Ketvirtą valandą popiet prasideda pavakariai, o ir iki vakarienės nebetoli. Nuo septynių vakaro iki trijų ryto galima pavakarieniauti.
Teisybės dėlei, bivuako maistas nestebina. Iki tobulumo išdirbta sistema privertė supaprastinti visą meniu iki vos kelių patiekalų. Pusryčiams gali rinkti tarp kiaušinienės ir makaronų, kartais dešrelių. Galima pasigardinti vaisiais, jogurtais ir dribsniais.
Pietums vėl makaronai, troškinta vištiena, balta duona, sūris, vaisiai, ryžiai su jautiena, pradedamas tiekti prastas argentinietiškas alus ir puikus Malbeko vynas, galima užkirsti salotų, kurios nuo paprastų lietuviškų beveik nesiskiria. Argentiniečiai tik prie pomidorų ir salotos lapų dar deda svogūno.
Pavakarius gali gauti tik dviem būdais. Pirmasis – būti lenktynininku arba jo asistentu. Antrasis – tave įleis į maitinimo zoną jei prieš tai neturėjai pietų. Pavakarių meniu panašus į pietų: vištiena, kepti sūrio ir kumpio pyragaičiai, šalti makaronai, vaisiai, daržovės.
Vakarienė yra bene rimčiausias valgis dienoje, tačiau jos metu ir vėl neapsieinama be makaronų. Kas antrą dieną tiekiamas argentinietiškas kepsnys, kartais – apkeptos bulvės. Kepsnį galima rinktis iškeptą trimis būdais – su krauju, pusiau iškeptą ir iškeptą gerai. Dažnam lietuviui visi trys kepsniai atrodo pusžaliai, tačiau jų skonis neįprastas. Jei visas kitas argentiniečių maistas prėskokas ir ne toks išraiškingas kaip kitų Lotynų Amerikos šalių, tai argentinietiška jautiena perspjauna viską.
Lietuviai sultingą mėsą kemša neužkąsdami duona ir salotomis, be jokių pagardų. Tačiau ne visi. Benedikto Vanago komandos mechanikas Domas Zinkevičius yra vegetaras, tad valgo beveik tik makaronus. Pasak jo, į juos grįžęs namo dar ilgai negalės žiūrėti.
Atskiro paminėjimo vertas ir sausas davinys, išduodamas kiekvienos dienos rytą. Atskirame pakete – bulvių traškučiai, sultys, riešutų ir razinų asorti, sūrūs sausainiai, paštetas, sūris. Tiesa, prancūziškam skoniui subalansuotas rinkinys prieinamas ne kiekvienam alkstančiam. Iš principo jį turi gauti kiekvienas ralio dalyvis – pilotai, šturmanai, mechanikai, lydintys asmenys, tačiau tikrovėje taip nėra.
Rytais į paketus pretenduoja tik lenktynininkai. Visus kitus žmonės apsaugininkai prancūziškai pasiunčia prie mistiško sunkvežimio, kurio dar niekas iš kalbintų žmonių nematė. Pasak Dakaro veteranų, organizatoriai tai daro tyčia, mat laukia, kol didžioji dalis iškris iš varžybų ir jų išalkusios komandos išvažiuos namo. Tai piktina teorijai pritariančius, nes dalyvio mokesčiai dideli. Žurnalistui akreditacija kainuoja 3 tūkst. eurų, mechanikui – 10 tūkst. eurų, tad vyrai piktinasi pervažiavimų metu turėdami valgyti pakelės degalinėse.
Vis dėlto ne visi lietuviai alksta. Vienam Dakare dalyvaujančiam nuolat sekasi pavalgyti ir pavaišinti draugus. Pirmomis dienomis painiotas su lenktynininku, po to susidraugavęs su apsaugininku, o dar vėliau nukniaukdamas paketus, vaikinas nesėdi alkanas.
Tiesa, jis pats teigė paketus imantis tik dėl riešutų. „Dakar Classico“, kuriame vien razinos, ir „Mix Dakar 3“ turės didžiulę vertę kaip suvenyrai draugams Lietuvoje.
