Ralio pradžia B. Vanagui kainavo daug nervų ir jėgų. Kuro siurblyje užverdantis benzinas ekipažą vertė nuolat stoti ir vandeniu aušinti šią automobilio detalę. Gal sėkmė, gal improvizuoti techniniai sprendimai, o gal trasos konfigūracija leido lenktynininkui išvengti tos pačios problemos trečią varžybų dieną.
„Galėjome panašų rezultatą parodyti ir vakar, ir užvakar. Tiesiog nereikia prisidaryti problemų. Šiandien buvo sklandus, geras važiavimas. Tempą palaikėme gerą, tačiau nerizikavome. Nebuvo jokių problemų, tik porą kartų buvau palikęs trasą“, – sakė lenktynininkas.
Dakaras sunkėja su kiekvienu kilometru. Antrą varžybų dieną ralio karavanas „nusipurtė“ silpnesniais lenktynininkais ir antradienį lenktynių nebepradėjo jau 40 ekipažų. Trečias greičio ruožas buvo ne ką lengvesnis. Akmenuotos išdžiūvusios upių vagos, trijų kilometrų aukštis – išbandymas ir technikai, ir lenktynininkams.
„Šiandien automobilio beveik neapgadinome. Turėjome vieną nesėkmingą šuolį, ir panašu, kad esu išmušęs suvedimą. Bet kiekvieną dieną ir taip darome ratų suvedimą. Panašu, kad suplėšėme vieną pusašio gumą ir turėsime keisti granatą, nes dulkės ją sugadino. Daugiau matysime geriau apžiūrėję automobilį“, – džiaugėsi B. Vanagas.
Netrukus po pokalbio mechanikai dar rado ir įlenktą kėbulo vamzdį, bet atrodo, kad praėjusių metų pamokas B. Vanagas išmoko ir kol kas lietuvis su savo technika elgiasi atsargiai.
„Šiandien buvo labai akmenuota ir sudėtinga trasa. Kilome į 3 000 metrų aukštį, turėjome daug nusileidimų ir stabdžiai dirbo labai daug. Kaip pats matai, gavome ir „fesh fesh“ smėlio. Automobilį purtė ir kratė, net atsisuko priekinio sparno varžtas, ir sparnas plasnojo visą kelią, – pasakojo lenktynininkas.
Aukštikalnėse, esant žemam oro slėgiui, kuras nebeverda. Tą padėjo padaryti mechanikų sprendimas sumažinti dugno apsaugas ir taip padidinti aušinimą. Vis dėlto problema iki galo dar nėra išspręsta ir B. Vanagas nuolat sėdi lyg ant adatų.
„Kuro virimas yra bėda numeris vienas. Dabar variklio valdymo skydelyje pagrindinis man rodomas parametras yra būtent kuro temperatūra“, – kalbėjo lenktynininkas.
B. Vanagas teigė, kad yra numatęs patobulinimų, tačiau šiuo metu jam lieka pasikliauti sėkme. Pradėjus kaisti kurui kol kas vienintelis būdas atvėsti yra važiuoti greitai, kad oras aušintų siurblį, bet tam reikia pakankamai ilgų ir greitų atkarpų.
Lenktynininkas teigė, kad automobiliu negali pasitikėti, tačiau savo naujuoju šturmanu Andrejumi Rudnickiu – visu šimtu procentų. Nors, kaip pats šturmanas teigė, antrame greičio ruože per jo klaidą ekipažas prarado apie valandą. A. Rudnickis teigė nežinąs kaip reikės gyventi jei maratono pabaigoje juos nuo podiumo skirs valanda.
„Mes abu turime daug, bet skirtingos patirties, ir ta sinergija papildo mus. Sutampa mūsų chemija ir per visas tris dienas neturėjome nė vienos konfliktinės situacijos, nebuvo net pakelto tono. Viskas išsisprendžia dalykiškai arba juokais“, – sakė B. Vanagas.
Lenktynininkas tuo džiaugėsi, ypač kai kiekviena sekundė trasoje, kiekvienas nesusišnekėjimas gali kainuoti daug.
„Išgyvenau, kad pirmos dvi dienos buvo blogos, bet suprantu, kad gali nepasisekti ir kitomis dienom. Kažkam tai nuotykis, o man tai darbas. Nenoriu būti didvyriu, nenoriu pasirodyti. Atvažiavau čia pasiekti geriausio įmanomo rezultato, o ši diena - puikus pavyzdys, kaip tai turėtume padaryti“, – pasakojo B. Vanagas.
Kalbant su B. Vanagu tampa aišku, kad jis savo galimybes vertina paskaičiuotai, tačiau jis niekada tiesiai taip ir nepasakė, kad nesitaiko į podiumą.
„Žiūriu dabar į gamyklines komandas, su visais jų resursais, pajėgumais ir jaučiuosi kaip mažas berniukas bėgantis ir įsikibęs į kepurę, kad ji nenukristų“, – žiūrėjo į kalno papėdėje įsikūrusių gamyklinių komandų stovyklą B. Vanagas.
Trečias etapas iš San Rafaelio į San Juaną buvo pirmasis, kai lenktynininkai stovyklą pasiekia anksti, tuoj po finišo, ir gali pailsėti. Paprastai tempas Dakare košmariškas ir, kaip teigė B. Vanagas, laiko pavalgyti, nusiprausti, pailsėti ir net pasiruošti kitam etapui lieka labai nedaug. Praėjusią naktį B. Vanagas tegalėjo sau leisti keturias valandas miego, bet buvo tokių, kurie negalėjo miegoti visai.
Kitas lietuvių Antano Juknevičiaus ir Vytauto Obolevičiaus ekipažas į lenktynes išvažiavo tuoj po finišo. Vyrai aštuonias valandas praleido dykumoje taisydami savo sulaužytą automobilį ir į stovyklą grįžo vos dvi valandos iki kitos dienos starto. B. Vanagas teigė, kad taip gali atsitikti kiekvienam.
„Tai tikrai dar nėra gyvenimo pabaiga. Dar bus daug lenktynininkų, bus daug problemų. Mes galime atsidurti toje pat situacijoje. Į tai žiūriu labai blaiviai“, – kalbėjo B. Vanagas.
