„Niekada negalvojau, kad Lietuvoje tiek daug pedalų ekspertų. Mačiau, kolegos ralistai komentavo, tačiau nežinau, kaip būna ralyje. Mano atveju, pedalas lūžo ne tada, kai vertėmės, o kelios minutės iki tol, kai įvažiavome į pati didžiausią kopų masyvą“, – kalbėjo A. Juknevičius.
Pasak jo, važiavimas per kopas ypatingas tuo, kad kylama į kopą, tuomet verčiamasi per jos viršūnę ir leidžiamasi į duobę stengiantis susirinkti kuo didesnį pagreitį, kad vėl pavyktų įveikti kitą kopos viršūnę.
„Įsivaizduokite, kad tas viršūnes man teko įveikti be akceleratoriaus – lūžus jam liko kokių 3 cm ilgio virbalas, nuo kurio man pastoviai nuslysdavo koja“, – sakė A. Juknevičius.
Anot jo, įprastai pedalai lūžti neturėtų, tačiau važiuojant per kopas, prisipažino A. Juknevičius, greičiausiai persistengė jis pats: „atrama buvo padaryta per aukštai ir buvo didelis laužimo petis, tai ir nuliaužiau.“
A. Juknevičius neslėpė, kad priėmė sprendimą važiuoti tolyn ir dėl to šiek tiek gailisi.
„Mes galėjome su Dariumi sustoti ir pasidaryti iš lipnios juostos bent kažkokį neslystantį pagrindą ant to virbalo, kad galėčiau pirštų galiukais maigyti. Čia buvo mano klaida. Su tuo sutiko ir inžinieriai“ –sakė lenktynininkas.
Sunkiausios kopos – ralio pabaigai
Darius Vaičiulis, komandos šturmanas, kalbėjo, kad trečiosios dienos greičio ruožas turėtų priminti vakarykštę trasą, tačiau bus ir smėlio kopų – tiek trasos pradžioje, tiek pabaigoje.
„Kopos sudarys apie 50-60 km viso maršruto. Sunkiausius kopų segmentus jie palieka Dakaro ralio pabaigai“, – pripažino jis.
Jis priminė praėjusių metų patirtį, kai viename greičio ruože A. Juknevičius pramušė 7 ratus. Šiandien, sako jis, patirtis gali būti panaši, nes ekipažui teks nemažai lenkti, o pirmi 50 kilometrų – su daug smėlio dulkių ir akmenų.
