Olimpinės žaidynės iš kitų panašių, daugelį dalyvaujančių šalių sutraukiančių renginių, labiausiai išsiskiria turbūt ta savo ypatinga olimpine aura, kurią visi jaučia, net ir tie, kurie sportu nelabai domisi.
Bet kurios olimpinės žaidynės nevyksta nepatraukusios net ir abejingųjų, net ir didžiausių skeptikų dėmesio. Bent trumpam. Ar kada pagalvojote, kodėl būtent per žaidynes ašaros sužimba net ir pačių „kiečiausių" vyrų akyse? Nes laimi ne tik sportininkas, įvertinamas ne tik juodas jo ir jį treniruojančiųjų, taip pat ir artimųjų triūsas.
Juk visada laimi Lietuva – tais momentais nykštukė dideliame pasaulyje yra laimėtoja, kaip ir visi jos žmonės.
Žinoma, yra tikrai neapsakoma, koks jausmas aplanko pačiam gyvai stebinti žaidynes. Tas jausmas, kurį jaučia sportininkas, matyt, dar kita istorija. Bet visgi visi jaučia tą ypatingą aurą ir olimpiada šiuo požiūriu lygių neturi.
Dviprasmiški puikios šventės prisiminimai
Ankstesniuose dienoraščio įrašuose ne kartą gyriau puikią žaidynių organizaciją, apgalvotą, kvapą gniaužiančią infrastruktūrą. Dabar jau galiu reziumuoti, kad eismo spūsčių Londone praktiškai nebuvo. Kažin ar tuo labai patenkinti liko londoniečiai, kurie buvo „suvaryti“ dirbti į namus ar turėjo dviem savaitėms išvykti atostogų.
Vis dėl to reikia pasakyti, kad po olimpiados liko ir nelabai malonių pojūčių. Iš tikrųjų nemažai abejonių sukėlė teisėjavimas. Ir ne tik krepšinyje, bet ir kitose sporto šakose. Galbūt taip buvo norėta pakreipti kai kurių varžybų rezultatus kažkam palankia linkme.
Nemalonų nuostabaus sporto renginio skonį paliko ir plačiai nuskambėję bei mūsų sportininkus palietę iš piršto laužti dopingo „skandalėliai". Abejotinas teisėjavimas, nesuprantami dopingo testai ar parodomoji kova su „rasizmu“ kartu paėmus kiek sugadino nuostabią, fantastiškai suorganizuotą šventę. Visa tai galima palyginti su vakarėliu – nuostabi šventė bent kai kuriems jos dalyviams asocijuosis ne tik su puikiai ir prasmingai praleistu laiku, bet ir nelengvomis „pagiriomis“.
Dar vienas įdomus, kol kas dar ne toks istorinis įvykis Londone yra kalbos apie tai, ar krepšinio olimpiadoje neturėtų žaisti žaidėjai tik iki 23-ejų metų, visai kaip ir futbole. FIBA vadovas spėjo pareikšti, kad kitoje olimpiadoje to dar neturėtų būti. Aš asmeniškai labai nenorėčiau, kad sporto biurokratai „išskerstų“ olimpinį krepšinį taip pat, kaip „išskerdė“ olimpinį futbolą.
Ir vėl apie Petrą
Paskutiniame dienoraščio įraše rašiau, kad Petro bylos svarstymas buvo atidėtas. Kaip tik antradienio rytą turėjo įvykti Petro prašymo atnaujinti bylą svarstymas. Dėl šios teisinės maišaties Petras buvo priverstas likti Londone kiek ilgiau nei planavo, nors daugumas iš mūsų grįžo ketvirtadienį ar penktadienį. Nereikia ir minėti, kad kiekviena papildoma diena Londone Petrui reiškia ne tik laiko gaišatį, bet ir nemažas išlaidas. Na, bet Petras jau Lietuvoje ir tuo labai džiaugiamės.
Kalbant dideles visos šios nemalonios situacijos išlaidas, tai mes aistruoliai esame pasiryžę „susimesti“ ir Petrui skirtą baudą padengti kartu iš savo kišenės. Manau, tai yra garbingas poelgis, nes Petro vietoje galėjo būti bet kuris kitas iš mūsų.
Skandalinga, bet panašiai buvo pasakyta ir teisme – „sulaikyti galėjome bet kurį iš to penkiasdešimties žmonių, kadangi iš 4 teismui pateiktų nuotraukų bene visų Lietuvos aistruolių „poza" buvo vienoda“.
Mums iki šiol nesuprantamais kriterijais remiantis sulaikytas buvo vis gi tik Petras.
Iš kur pas aistruolius pinigai po pasaulį su rinktine trankytis?
Ne iš vieno žmogaus teko girdėti skeptikų, noriu išvengti žodžio – pavyduolių, klausiančių, iš kur aš ir kiti Lietuvos krepšinio rinktinės aistruoliai turi pinigų keliauti į čempionatus užsienyje.
Taigi noriu visiems labai ramiai paaiškinti, kad kiek tik man teko keliauti su rinktinės palaikymo komanda, tiek mes visada keliavome už savo pinigus. Ir niekas net nekalba apie tai, kad šita tradicija kada nors galėtų keistis. Esu tikras, kad šito iš tikrųjų reikia, nes mes nesame turistai, mes esame vienijami bendros idėjos. Ta idėja ir yra atsakinga už tai, kad dauguma mūsų šiaip jau būdami viduriniosios klasės atstovais, tokias keliones planuojame metams į priekį, tiek pat laiko joms ir rengiamės: nakvojame pigiausiuose viešbučiuose, perkame pigiausius bilietus į rungtynes, skrendame pigiausiomis oro linijomis.
Dėl to ir tų kelionių savikaina nėra stebuklingai didelė. Tiems, kurie žeria nepamatuotą kritiką mus vadindami „lūšnynų“ milijonieriais, palyginimui galiu pasakyti, kad kelionė į Turkiją ar Egiptą tam pačiam laikui tikrai kainuoja daugiau.
Jeigu kas nors tokias aistruolių keliones finansuotų, tai į jas važiuotų visa Lietuva, bet šiandien kažkodėl į jas leidžiasi tik kelios dešimtys tokių panašių „bepročių“, kurie, jau esu sakęs, visada serga, pirma, už Lietuvą, o paskui - už krepšinį. Ir keliauja už savo pinigus, tuo parodydami maksimalią motyvaciją važiuoti ir sirgti už Lietuvą!
Aistruolis į pensiją neišeina
Visi žinome, kad Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės tikslas buvo penketukas ir aukščiau. Jei būtume laimėję rungtynes su Rusija, tikslą būtume pasiekę. Tad visgi ne taip toli savojo tikslo ir buvome. Kita vertus, šios olimpinės žaidynės Lietuvai buvo istorinės – pelnėme daugiausiai medalių ir neabejotinai turime tuo didžiuotis.
Turiu prisipažinti, kad rašyti aistruolio dienoraštį per olimpines žaidynes yra pragariškas darbas jau vien dėl to, kad rašyti reikia tada, kai visi kiti švenčia arba tada, kai visi liūdi ir tavo paties ūpas „voliojasi“ ant olimpinio parketo. Bet kita vertus esu laimingas, kad tam darbui radau laiko, jėgų, skaitytojui suteikiau buvimo ten, toje nepakartojamoje auroje jausmą, o pats dar labiau priartėjau prie krepšinio.
Jau penktame čempionate pabuvojusi Lietuvos Respublikos vėliava, kurią vežuosi visur, įsigėrusi ne tik tikrų aistruolio emocijų, bet ir tikro žmogaus prakaito, kabo namie ant sienos ir laukia čempionato Slovėnijoje. Ten dar bus daug kartų suplota rankomis ir visomis gerklomis suskiemenuota – LIE-TU-VA! Taip mes ir mokome visų tautų žmones tarti nykštukės prie Baltijos vardą. Ir dar tikrai pamokysime.
