Lietuvių sirgalių komanda nusileido Stanstedo oro uoste vėlai naktį iš šeštadienio į sekmadienį.
Londone šį sykį negirdėjome kvailokos „Ryanair“ dainelės, skelbiančios dar vieno laiku įvykdyto skrydžio faktą – atskristi vėlavome apie valandą.
Apsistojome pas senus ir nuostabius draugus Modę ir Ingą. Mums pasisekė, nes gyvename labai patogioje vietoje ir nuo Stanstedo, ir nuo olimpinio miestelio. Nuo vietos, kurioje gyvename iki miestelio yra vos apie 20 minučių pėstute. Kita dalis mūsų sirgalių gyvena arba arčiau centro, arba kitoje Londono pusėje ir jų kelionė iki miestelio trunka valandą ar dvi.
Iš pat ryto ir vėl rūpinomės bilietais – stovėjome eilėse prie bilietų pardavimo punkto, kur atsiėmėme bilietus pirktus internetu. Pasiėmę bilietus važiavome prie laikino Lietuvos krepšinio federacijos biuro. Federacijos sekretorius M. Balčiūnas mums perdavė likusius bilietus, kuriuos jo pagalba buvome įsigiję. Nežinau, ką darytume be Mindaugo – jis visada deda visas pastangas, kad ir mums, ir Lietuvos krepšiniui būtų geriau!
Septintą vakare jau buvome olimpiniame miestelyje. Prie įėjimo į jį yra didžiulis prekybinis pasažas, kuriame susitikome su kitais lietuvių sirgaliais, išsidalinom bilietus ir su dainomis patraukėme link arenos. Be mūsų aplink nebuvo girdėti nei kitų šalių dainų, nei skanduočių. Tai jau darosi įprasta, bet nuteikia labai maloniai – gali didžiuotis savo šalies išskirtinumu bei matomumu.
Olimpinio miestelio infrastruktūra yra puiki, viskas yra vienoje vietoje. Vietos lietuviai pasakoja, kad dabartinio olimpinio miestelio vietoje dar ne taip seniai buvo lūšnynai, griuvėsiai, apskurę pastatai, o dabar viskas tviska ir kvepia naujumu, modernumu.
Infrastruktūrą reikia pagirti, nors atstumai paties olimpinio parko teritorijoje – milžiniški. Pavyzdžiui, atstumas nuo įėjimo į olimpinį miestelį iki arenos, kurioje vyksta krepšinio mačai, pėsčiomis yra apie valanda kelio!
Su sirgaliais sutarėme, kad kitą kartą į kaimelį atvykti reikės kur kas anksčiau, nes net ir nesant didelių spūsčių, kelionė iki arenos užtruko labai ilgai. Būtų tikrai nemažai vargo einant per saugumo patikrinimus, jei lietuvių krepšininkų rungtynės sutaptų, pavyzdžiui, su lengvaatlečių varžybomis.
Kelionę ilgino ir tai, kad krepšinio arena nuo vieno pagrindinių Vestminsterio įėjimo yra beveik kitoje miestelio pusėje. Nors reikia prisipažinti, kad kelionė užtruko dar ir todėl, kad fotografavomės ne tik su lietuviais, bet ir kitų šalių sirgaliais. Žinoma, ten kur „Sėkla“, ten daug dėmesio.
Kalbant apie areną, tai ji išties įspūdinga. Jei nežinotum, kad tai yra laikinas statinys, niekaip tuo nepatikėtum: tvarka puiki, labai daug savanorių, kurie stovi keli metrai vienas nuo kito, nukreipia žiūrovus – krepšinis į vieną pusę, plaukimas į kitą ir t.t. Reikėtų paminėti, kad ir visas Londonas pilnas savanorių – net nesitiki, iš kur jie paėmė tiek žmonių...? Visi labai geranoriški, šypsosi, maloniai ir kantriai aiškina, kuria kryptimi reikia eiti, kur metro stotelės ir pan.
Taip pat sužavėjo minios krypčių išskaidymas – savanoriai labai profesionaliai skirsto einančius žmones, kad nesikirstų su einančiais priešais, taip išspręsdami „kamščių“ problemą.
Į areną atėjome šiek tiek anksčiau, taigi pamatėme besibaigiančias Rusijos ir Didžiosios Britanijos rinktinių rungtynes. Pilnoje britų sirgalių arenoje šypsojomės – britų sirgaliai menkai organizuoti, padrikai skanduojantys gana vaikiškas skanduotes, nors, žinoma, gražu vien tai, kad palaikoma savo šalies komanda.
Per Lietuvos – Argentinos dvikovą praktiškai visuose sektoriuose mirgėjo žalia geltona spalvos. Susidarė įspūdis, kad visi Londono, o gal ir Didžiosios Britanijos sirgaliai sugužėjo palaikyti Lietuvos komandos.
Pasibaigus ankstesnės grupės rungtynėms, salę paliko daug sirgalių, tad beveik visiems mūsų sirgalių komandos nariams, po neilgų diskusijų su apsauga, pavyko patekti į vieną sektorių. Nemažai ir kitų, su mumis nekeliavusių sirgalių taip pat prie mūsų prisijungė.
Negaliu nepaminėti ir vieno naujo fakto, kuris išvertė visus iš klumpių – per trumpąją pertraukėlę tarp kėlinukų vedantysis užvedė „bangą“ per tribūnas. Kaip ir nieko naujo... Bet po to jis paprašė visų padaryti tokią pačią „bangą“, tik žymiai lėčiau. Nežinau, ar rodė tai per transliaciją, bet vaizdas toks juokingas, kad kvatojomės susiėmę už pilvų gal 5 minutes. Kaip sulėtintame kine, tik jame pats dalyvauji!
Rungtynes, matyt, matė visa Lietuva. Pradžia buvo stipri ir nuteikianti optimistiškai, bet kituose kėliniuose mūsų rinktinės žaidimas nedžiugino...
Patyrėme pralaimėjimą, pirmiausia, dėl prastos gynybos, nors sirgaliai tikrai nepraranda vilties, kad laikinos mūsų rinktinės žaidimo spragos bus ištaisytos kitose rungtynėse ir sėkmė šypsosis mūsų vyrams.
Sergant už komandą buvo keista šį kartą dalyvauti rungtynėse be būgnų, dėl to teko kiek koreguoti skanduotes, dainas. Tai, ką anksčiau atlikdavome būgnais, dabar teko pakeisti plojimais rankomis ir trypimu kojomis, bet apsipratome greitai.
Po rungtynių namus pasiekėme liūdni, nerengėme ir bendro sirgalių aptarimo, nebuvo ir įspūdžių dalybų. Visi pasinaudojome puikia organizatorių suteikta galimybe su bet kuriuo tos dienos rungtynių bilietu nemokamai naudotis viešuoju transportu.
Rytojaus dieną į pavakarę visi lietuviai sutarėme rinktis viename pub‘e, kur yra pakankamai vietos dideliam lietuvių sirgalių skaičiui ir pakankamai kantrybės lietuviškai nuoširdžiam savo komandos palaikymui.
Senoje „Hiperbolės“ dainoje yra tokia eilutė, puikiai tinkanti pirmajam mūsų rinktinės pralaimėjimui ir nesumažėjusiam mūsų pasiryžimui kovoti iki galo – „aš dar dainuosiu, nors balsas prikimo...“
Mes tikrai dar dainuosim, gal be būgnų, gal be vėliavų, bet garsiai ir iki galo.
