Didysis išminčius ir Ajurvedos mokslo kuratorius bei gydytojas terapeutas
Charaka
apie 1000-uosius metus prieš Kristaus gimimą parašė
Charaka Samhita
(
‘samhita’
iš sanksrito kalbos išvertus reiškia ‘knyga, raštai, tekstai, veikalas, traktatas’). Tai nėra vieno asmens originalus Ajurvedos žinių traktatas. Mokytojas
Charaka
perdavė būsimosioms kartoms Vedų mokslo pagrindus ir perredagavo
Atreya Samhita
– Ajurvedos terapeutų mokyklos teksto variantą, kuris buvo parašytas apie 1500-uosius metus prieš Kristaus gimimą.
Charakos
mokslinis veikalas - tai senosios Indijos medicinos sistemos žinių pratęsimas ir gilesnė analizė.

Jis įtraukė daug naujų vaistinių augalų, praplėtė Ajurvedinių vaistų pritaikymą, atsisakė kai kurių netinkamų augalų ir rado jiems pakaitalus, aptarė vaistinių augalų rinkimo būdo ir laiko pasirinkimo svarbą. Jo tekstuose minimi 1814 vaistinių augalų. Charaka taip pat suformavo naują požiūrį į ligos diagnozę ir atkreipė dėmesį į ligos kilmės ir priežasčių paiešką, norit išgydyti ligą. Jo mokymas remiasi tuo, kad reikia gydyti ne ligos simptomus, o šalinti ligos susiformavimo fizines ir psichologines priežastis.

Knygos tekstai yra parašyti sanskrito kalba metrine forma, t.y. literatūrine poetine forma. Laikomasi senosios Hindu kultūros istorinių, filosofinių ir mitologinių raštų Vedų stiliaus, išsaugojant žodinę žinių formos tradiciją ir teksto pateikimo formą. Charaka Samhita sudaryta iš 8400 poetinių eileraščių. Praėjus daug laiko po Charakos raštų pasirodymo, 400 m. po Kristaus senoji Charaka Samhita tekstų forma buvo perredaguota Ajurvedos filosofo Drdhabalos.

Pagal Charaką, mokslas yra pavaldus YUKTI – intelekto kokybei, kuri suteikia galimybę suvokti gyvenimo bei gamtos dėsnius ir reiškinius, suprasti jų prasmę ir harmoningai nekenkiant sveikatai bei aplinkai prisitaikyti prie jų. Charaka moko įsiklausyti į gamtos dėsnius ir reiškinius, kurie egzistuoja dėl gausybės priežasčių ir kiekvienas iš jų turi simbolinę reikšmę kasdieniniame žmonių gyvenime.

Daugelis Charaka Samhitos tekstų yra tarsi pasitarimo, įdėjos ar apmąstymo formos, o tai atvėrė kelius kitiems Ajurvedos mokslininkams bei filosofams tęsti diskusijų tematiką. Ajurvedos mokslas yra nuolatinio ir pastovaus darbo tikrinimo ir tobulėjimo vaisius bei naujų žinių ieškojimo ir atradimo procesas. Pagal Charaka naujų medicinos žinių sisteminimas, jų paieška ir atradimų pritaikymas amžiais vyko ir gali vykti tik aktyviai dalyvaujant Ajurvedos gydytojams terapeutams bei filosofams. Gyvenimas yra nuolatinė kaita ir tobulėjimas ir nauji pažangus gydymo metodai yra reikalingi, kad žinių siekimas būtų nenutrūkstamas procesas. Svarbiausia yra nepamiršti senųjų mokymų ir teisingai juos pritaikyti besikeičiančioje gyvenimo aplinkoje.

Charakos mokymo tikslas yra nukreiptas į kūno ir psichikos gydymą minimalistiniu t.y. neinvaziniu būdu – Kayachikitsa. Iš Sanskrito kalbos išvertus ‘kaya’ reiškia ‘kūnas bei protas’, o ‘chikitsa’ – ‘procedūros, terapija’. Charaka siūlo ligų prevencinius metodus ir gydymą naudojant vaistinius augalus. Jis sukūrė savitą gydymo diagnostiką, kai ieškoma fizinių ir psichologinių negalavimų priežasčių, o tik vėliau gydomi ligos simptomai. Jis apibrėžė aštuonius ligos etapus nuo ligos atsiradimo pradžios iki jos kulminacijos ir krizės.

Charaka detaliai ištyrė virškinimo ir apsivalymo procesus žmogaus organizme, kad suprastų, kaip pakeisti ir paveikti cheminius procesus, vykstančius audinių ląstelėse bei atjauninti ląsteles, naudojant įvairius terapinius organizmo valymo metodus. Tokiu būdu buvo išvystyta Rasayana – organizmo atjauninimo terapija.

Istoriniai šaltiniai patvirtina, kad Ajurveda padėjo pagrindus pasaulio medicinos kaip mokslo šakos vystymuisi ir yra pati seniausia sistematiškai ir moksliškai pagrįsta tradicinės medicinos sistema pasaulyje. Egiptiečiai sužinojo apie Ajurvedą, kai didysis karvedys Aleksandras Makedonietis IV a. Prieš Kristų užkariavo Indijos žemyną. Graikai ir Romėnai susipažino su Ajurvedos principais, kai užkariavus Indijos žemyno žemes išvystė mainų prekybą jūrų keliais su Indija. Į Europą pradėjo keliauti ne tik prieskoniai, arbata, dramblio iltys, bet ir tradicinės Indų medicinos – Ajurvedos – žinios bei vaistiniai augalai.

323 metus prieš Kristų Nagarjuna - garsus Mahagana Buddism vienuolis, dabar žinomas kaip vienas iš svarbių Ajurvedos autoritetų - parašė Charaka Samitha apžvalgą. Pirmoje šio tūkstantmečio pusėje Ajurveda pasklido po Rytus per budizmą ir padarė didžiulią įtaką Tibeto bei Kinijos medicinai bei vaistinių augalų mokslo tradicijoms.

800 m. po Kristaus Ajurveda buvo išversta į arabų kalbą. Islamo gydytojai Avicena ir Razi Serapion padėjo sukurti Europos medicinos tradicijas, tiksliai sekdami Ajurveda. Netgi Paracelsus, kuris laikomas Vakarų moderniosios medicinos tėvu, taip pat griežtai laikėsi Ajurvedos medicinos mokslo principų.

XXI amžiaus pradžioje Ajurvedos gyvavimo populiarėjimas slypi tame, kad Ajurvedos medicinos mokslo pagrindiniai tikslai yra išmokyti žmones suprasti gamtos reiškinių dėsningumus ir jų įtaką žmonių sveikatai, pasirūpinti ligų prevencija, o atsiradus negalavimams visiškai išgydyti žmogų ir atvesti jį atgal į harmoningą būseną, t.y sielos – proto - kūno balansą. Todėl Ajurvedos tikslas yra ne tik kūno gydymas, o taip pat proto ir dvasios palaima. Tai suteikia Ajurvedai pranašumą prieš kitas medicinos sistemas. Tai ir yra Ajurvedos pagrindas, todėl pasaulio mastu Ajurveda visada liks seniausia, patikrinta, veiksminga ir nepakeičiama gydymo tradicija.

Charaka savo veikale logiškai suskirstė pasaulio dėsnius ir reiškinius nuo pat saulės kalendoriaus iki topografijos bei vaiko gimimo apskaičiavimo. Jo filosofiniai apmąstymai ir praktiniai mokymai yra labai aktualūs ir naudingi mūsų laikais, kai žmonės vis labiau atitolsta nuo gamtos, praranda ryšį su pasaulio universalia bei gydančia energija, nusigręžia nuo Dievo ir gamtos ir nebesupranta paprasčiausių gamtos dėsnių bei gyvenimo reiškinių.

Žmonės pavargę nuo streso, persidirbimo, materialinio pasaulio gėrybių, pastovaus bėgimo ir nebežino, kur ieškoti prieglobsčio, kaip pailsėti ir kaip rasti ramybę. Pagal Charaką, ramybės reikia ieškoti savo širdyje. Jis rašė: “Širdis – tai mūsų šaknys, nuostabus indas, kuris laiko mūsų gyvybę ir aprūpina stiprybe visą mūsų kūną. Todėl tausokime savo širdį, nes ji yra mūsų pagrindinis šeimos narys. Tie, kas nori apsaugoti savo širdį, turi vengti stresų ir vidinio jaudulio bei stengtis sukurti ramybę savo širdyje...”

Parengta pagal:

1. CHARAKA SAMHITA -ANCIENT & AUTHORITATIVE; Sangmam Magazine on Ayurveda series on the origin and history of Ayurveda; Vol. 1, Issue Nr3, Jaunary 2006; FM Media Publication; Kerala, India.

2. Dr. Subhash Ranade ‘Kayachikitsa’, Chaukhamba Sanskrit Pratishtan, 2001 Delhi.

3. M.S. Valiathan ‘The Legacy of Caraka’, Orient Longman Private Limited, 2003, Chenai

Pirmo šaltinio vertėjas Algirdas Stanys.