„Kiekvienas žmogus mato savaip. Prieš šešerius metus pastatęs namą iškart ėmiau tvarkyti jo aplinką, – pasakoja verslininkas. – Reikėjo privežti labai daug žemės, kad būtų galima ką nors sodinti. Suformavęs šlaitą ir terasas, parinkau augalus. Apsodinęs šlaitą pamačiau, kad parinkau ne tuos augalus. Kampas tapo tamsus. Pasirodo, šalia natūraliai augančių pušų reikėjo sodinti kuo daugiau geltonus, pilkus, margus lapus turinčių krūmų ir kitų įvairiaspalvių visžalių augalų. Taigi visiems, norintiems atskirti želdyną nuo natūralaus fono ir parodyti augalų kolekcijas, patarčiau pasinaudoti mano patirtimi“.
Paslapčių nėra
Paklaustas, kokiais principais vadovavosi, apželdindamas nedidelį kiemą prie įmonės pastato Verkių gatvėje, direktorius šyptelėjo. „Labai paprasta. Nėra jokių paslapčių. Viskas prasidėjo nuo didelio akmens, rasto kasant pamatus, – prisimena V. Pelėda. – Kai riedulį patupdėme netoli paradinio įėjimo į įmonę, neliko nieko kita, kaip prie jo įrengti nedidelį baseinėlį ir apsodinti augalais. Kitos augalų kompozicijos atsirado iš būtinybės paslėpti kanalizacijos dangčius. Niekas net neįtaria, kas yra po visžalių augalų šakomis ir daugiamečių gėlių kerais“.
Ypač daug dėmesio direktorius skiria netoli laiptelių augančiai kamieninei rožei. Šią žiemą ji buvo itin rūpestingai apsaugota nuo šalčių. Kas vasarą ji po kelis sykius džiugina gausiu žydėjimu. „Dėl šios gėlių karalienės verta pavargti, – tikina bendrovės direktorius. – Vasarą svarbu gerai ją tręšti ir saugoti nuo kenkėjų. Naudojame specialius rožėms skirtus preparatus. Sudėtingiausia augalą paruošti žiemai. Rožę būtina prilenkti iki žemės ir rūpestingai apsaugoti nuo šalčių vainiką“.
Prieš lenkiant rožės kamieną ponas Vidmantas pataria jį apvynioti viela, kad lenkiamas medelis nelūžtų. Vainiką geriausia apipilti durpėmis ir pridengti. Būtina pasirūpinti parengto žiemai augalo vėdinimu. Tarp vainiko ir žemės turi būti tarpas, kad laisvai patektų oras.
Sodinantiesiems tujų ar kitų visžalių augalų tvorą bendrovės direktorius patarė eilėje tarp keturių penkių augalų pasodinti panašaus augumo, bet kitos spalvos medelių.
„Nuo Lukšio gatvės esame atsitvėrę aukšta mūro tvora. Prieš keletą metų apsodinome ją tujomis, tarp kurių tarsi statramsčiai įterpti melsvo atspalvio kadagiai. Jei būtų buvusios pasodintos tik tujos, tvora atrodytų nuobodžiai, – teigia direktorius. – Kaskart praeidamas pro ją žvilgteliu, kaip jaučiasi medeliai. Ar augalas tinkamai prižiūrimas, galima spręsti iš lapijos. Sveikai atrodanti laja ir kasmetiniai ūgliai rodo, kad tujos ir kadagiai palei mūro sieną neskursta“.
Kad jaustųsi laukiami
Visus namų kieme esančius augalus verslininkas sodina ir prižiūri pats. Žmona Danutė turi tik patariamąjį balsą. D. ir V. Pelėdų namų aplinka stebina ne tik augalų įvairove, bet ir puikia jų priežiūra. Paklaustas, iš kur žino, ko kuriam augalui reikia, vyras teigė, kad augalai patys pasako, ko jiems trūksta. „Visą gyvenimą buvau transportininkas. Augalais pradėjau domėtis, kai sovietmečiu įsigijome kolektyvinį sodą, – pasakoja pašnekovas. – Beje, vadovaudamas sodininkų mėgėjų susivienijimui, įgijau valdymo įgūdžių, kurie labai pravertė, kai ėmiausi savo verslo“.
Pasak augalų mėgėjo, jis visada su šeimos nariais tariasi, kur kokį augalą sodinti. „Būna, kad įsigyju augalą ir parsivežęs namo pradedu ieškoti jam vietos. Kitą kartą prieš pirkdamas jau žinau, kur sodinsiu, – prisipažino vyras. – Vieta visada atsiras. Svarbiausia, kad kiekvienas medelis ar gėlė jaustųsi laukiami“.
Nemėgdžioja japonų
Prieš keletą metų verslininkas susidomėjo miniatiūriniais medeliais bonsais, tačiau augina ir formuoja juos savaip.
„Nesistengiu mėgdžioti japonų. Užauginti tikrą bonsą – labai sunku. Reikia ypatingos priežiūros. Aš formuoju daug didesnius medelius, kurdamas kompozicijas stengiuosi suteikti lietuvišką dvasią, – sako V. Pelėda. – Po pušaite, kėniu ar karpytalapiu kleveliu lyg puošnią segę patupdau nuo seno Lietuvoje auginamą perkūnropę, pelargoniją ar šiloko šakelę“.
Visi bonsai pasodinti specialiai užsakytuose lietuviškos keramikos induose. Nedideli indai spaudžia augalų šaknis ir stabdo augimą, o dažnai karpomos ir reikiamu kampu lenkiamos šakelės padeda sukurti norimą augalo vaizdą. Patys gražiausi pasitinka svečius matomiausiose vietose ant atraminių sienelių ir laiptų.
