Turbūt ta, kad mes niekada nesureikšminame to, ką darome. Dauguma pradedančiųjų atlikėjų padaro klaidą - vos pasidarę šiek tiek populiaresni, jie pradeda galvoti, kad tai, ką jie daro, yra labai svarbu, kad jie turi labai didelę išliekamąją vertę, kad populiarumas niekad nuo jų nepasitrauks. Mes niekada apie tai negalvojome.
Tai jums nesvarbu, ar Jūs esate žinomi?
Iš tiesų tai atneša tam tikrą naudą, bet populiarumas nėra mūsų tikslas ir mes to nesureikšminame. Gerai, jei vienas albumas tapo auksinių, tačiau nieko tokio, jei kitas ne. Kita vertus, „Žas“ yra toks fenomenas, kad mes galim dvejus metus nieko neišleisti, tačiau visvien visi mus atsimena, rašo, domisi. Gal vieni keikia, tačiau yra tokių, kurie myli.
Ar populiarumas Jūsų neerzina?
Kada buvome jauni, ką tik išgarsėję, buvo malonu ir įdomu, tačiau vėliau populiarumas pradėjo erzinti, nes anksčiau ar vėliau supranti, kad prarandi dalį privatumo. Einant gatve kažkas gali pradėti klykti ir ne visada šūkteli kokią malonią repliką, o tai nervina.
Pasivaikščiojimas po kokį akropolį jau yra problema, ypač kai suvažiuoja daug vaikų iš provincijų, nes tu tiesiog negali pro juos praeiti. Tačiau vėliau suvoki, kad pats į tai lindai ir supranti, kad populiarumas turi savo kainą ir tada tau belieka su tuo susitaikyti ir nebekreipti dėmesio.
Kovojate su įkyriais gerbėjais?
Ne, o kaip su tuo kovoti? Aš su tuo jau susitaikiau, žinau visas įmanomas malonias ar nemalonias situacijas, žinau, kaip joms ištikus reikia elgtis ir man tai jau nesukelia jokių rūpesčių.
Turbūt įvairiuose vakarėliuose dažnai kas nors prašo padainuoti?
Taip. Pradedant vakarėliais baigiant kokiais taksistais. Aš visada sakau ne, nes dainavimas man yra darbas ir jei dar laisvalaikiu pradėčiau dainuoti kokią „Žas‘ų“ dainą, apsivemčiau, apskritai aš „Žas“ gabalų niekada nesiklausau, nes man patinka „metalas“ ir gotikinė muzika.
Kaip reaguojate sulaukę kritikos?
Man labiausiai nepatinka, kad į akis niekas dažniausiai nieko nesako. O kalbant apie rimtą kritiką, aš su ja beveik nesusiduriu, nes rimtas kritikas yra protingas žmogus, o protingas žmogus žino, kad „Žas“ kritikuoti yra beviltiška, nes daugelis žino, kad viskas, ką mes darom, darom nerimtai.
Kokių keisčiausių gandų esate apie save girdėjęs?
Oi, daug. Dabartinė mano draugė pasakojo, jog jai kažkas pasakė, kad aš esu du kartus vedęs ir turiu keturis vaikus, arba, kad esu narkomanas, satanistas, arba, kad buvau visiškai prasigėręs, kad A.Valinskas mane ištraukė iš alkoholizmo liūno ir atvėdė į televiziją ir dar daugybė kitų. Tačiau į tai aš dėmesio nekreipiu.
„Kelio į žvaigždes“ dalyvius mokėte: „Turit būti arogantiški, kitaip jus nepakankamai vertins“. Ar manote, kad tikra žvaigždė - pasipūtusi žvaigždė?
Tai priklauso nuo to, kokį įvaizdį žmogus nori susikurti. Jei jis kuria „pasikėlusio“ įvaizdi, kaip F.Kirkoravo, tai jis ir turi taip elgtis. Tada aš labiau kalbėjau apie nuoseklumą, kad negalima vieną dieną pasiųsti žurnalisto „ant trijų raidžių“, o kitą - su juo kartu gerti alų, nes tai iš karto pakvimpa netikrumu, o dirbtinumas visą laiką yra labai greit atskleidžiamas. Aš turėjau omeny, kad kiekvienas turi jausti savo vertę ir nebijotų pasakyti žurnalistui, kad jis nusišneka.
Ar ir gyvenime esate tokie ekstremalai, kaip buvote laidoje „Be proto“?
Labai baisi laida, niekada jos nebekartočiau. Kai pagalvoju, kiek mes ten įvairių nesąmonių esam prikrėtę, kiek buvo įvairių traumų, susižalojimu ir kančių. Nors aš buvau vienas iš ramesnių ir į rimtesnes aferas stengiausi nesivelti, bet kvailiodami darėme viską, ko nepadarėme vaikystėje. Buvo linksma sugrįžti į praeitį, bet tai greitai atsibodo. Dabar esame ramesni.
Kodėl Jus vadina Trū Sabaka?
Nes pagal natūra esu vilkas. O pravardė atsirado dėl to, kad labai mėgau ir mylėjau šunis, be to, dar buvo katinas, kurį aš visada mušdavau ir vadindavau Sabaka, draugai labai juokdavosi, kad aš katiną vadinu Sabaka, tai mane ir pavadino Sabaka. Daug kas klausia, kaip tu gali turėti pravardę „šuo“. Tokiems atsakau, kad jau geriau būsiu šunim nei katinu, nes šuo yra žmogaus ištikimas draugas.
