Mokama apsauga
Kelionė vietiniu transportu trunka ne dieną ir ne dvi, o visas septynias. Asfaltuotų kelių čia nėra. Niekam ne paslaptis, jog itin korumpuotos Kenijos valdžios kelių statybai skirti pinigai nusėdo vieno iš valdininkų Šveicarijos banko sąskaitoje.
Nėra ir maršrutinių autobusų. Jei nusprendei keliauti, turi susitarti su sunkvežimių vairuotojais. Visa jų virtinė išvažiuoja 5 valandą ryto, draugiškai prie šio karavano prisideda ir kulkosvaidžiais, automatais bei granatomis ginkluotas nacionalinės armijos kareivių konvojus. Kodėl?
Saugumo sumetimais, mat šis pasienio ruožas nestabilus – pasitaiko banditų iš Somalio, Šiaurės Ugandos ir Pietų Sudano. Jeigu keliautojas turi nuosavą transportą ir nori važiuoti tamsiu paros metu, konvojus jį palydės už 30 dolerių (daugiau nei 80 litų). Be apsaugos čia keliauti pavojinga – arba pasiseks likti gyvam, arba ne.
Tarsi vesterne
Ši kelionė – tarsi galimybė nesusimokėjus už prabangų safarį pajusti begalinę erdvę, grožėtis laukine gamta. Čia išvysi ilgus kaklus ištempusių žirafų, lapus rupšnojančių dramblių, kartais užklysta liūtų.
Pakeliui sutinkame ryškiais papuošalais ir ištemptomis ausimis pasidabinusių vietinių gyventojų, vandens telkiniuose turškiasi nuogi vaikai. Pastebiu, kad kai kurių genčių vyrai ginkluoti šautuvais, kuriais medžioja, ir pasijuntu kaip XIX amžiaus vesterne.
Primityviose palapinėse vietiniai užklydusiems keliautojams gali pasiūlyti maisto. Paragavau ožkos skrandžio, bet išspjoviau – skonis pasirodė prastesnis nei žiogų, kurių valgiau prieš kelias dienas.
Privažiavus kokį nors miestelį, už 1 dolerį (2,8 lito) galima apsistoti vietiniame motelyje. Patalyne naudotis nepatartina, nes čiužiniuose pilna erkių ir utėlių. Kaip visada tenka plaukus apsirišti skara ir susisukti į miegmaišį.
Pažadėtoji žemė
Atvažiavę į Mojalės miestelį pereiname Etiopijos sieną ir mus pasitinka asfaltuotas kelias – atrodo, net dangus pašviesėjo! Etiopija – visų pasaulio rastamanų pažadėtoji žemė.
Ši religija, arba gyvenimo būdas, prasidėjo vėlyvame šeštame dešimtmetyje Jamaikoje. Jo sekėjai tikėjo, kad visi juodaodžiai į Ameriką buvo atvežti prievarta, tad turi grįžti į Afriką.
Etiopijos imperatorius Haillie Selasie I (tikrasis vardas Ras Tafaris– paaiškinimas visiems, kurie manęs nuolat klausinėja, iš kur kilo žodis „rastamanai“ – aut. past.) po vizito į Jamaiką leido rastamanams įsikurti Etiopijos žemėse, Šašemino miestelyje. Dabar čia gražiai ir harmoningai gyvena apie 2 tūkstančiai žmonių iš viso pasaulio. Bet tai kita tema, verta atskiro ir gal net ne vieno straipsnio.
Bjaurūs įspūdžiai
Etiopijos sostinė Adis Abeba mane pasitiko ne taip draugiškai. Jau antrą dieną kažkam nepatiko, kad aš fotografuoju, nors norėjau įamžinti tik gatves ir vietinius gyventojus. Buvau įskųstas ir su dviem draugais, iš kurių vienas – vietinis, atsidūrėme kalėjime.
Kadangi nesupratome, ką policininkai burbuliuoja amharų kalba, tik vėliau išsiaiškinome, jog filmuoti ir fotografuoti čia draudžiama. Nes šiuo metu politinė situacija šalyje yra prasta ir valdžia bijo, kad namo grįžę europiečiai gali sukurti blogą Etiopijos įvaizdį.
Kalėjime ypač maloniai – spyriu į pilvą ir kumščiu į akį – buvo „pasveikintas“ mano draugas etiopas. Esą kodėl manęs filmuojančio nesustabdė.
Pareigūnai paėmė mūsų fotokameras ir pareikalavo viską ištrinti. Laimė, jie buvo gana kvaili ir nesuprato, jog ištryniau tik nuotraukas, o vaizdo įrašo kasetę pasilikau.
Pagaliau kalėjimo viršininkui sumokėjome po 20 dolerių (56 litus) ir mus paleido. Dabar šią istoriją prisimenu su šypsena, tačiau patikėkite – tuo metu juokas neėmė.
Šį kartą tiek mano įspūdžių iš tolimosios Afrikos. Laukite kitų pasakojimų.
