J. Brodskis Vilniuje
Jaunojo J. Brodskio eilės, tada dar nespausdintos, labai greitai paplito po to meto Sovietų Sąjungą – jos buvo perrašinėjamos ir perduodamos iš rankų į rankas. J. Brodskio bičiulis fizikas Ramūnas Katilius sako, jog pirmoji pažintis su poetu taip pat buvo per eilėraščius. Vėliau R. Katilių su poetu supažindino jo draugas maskviškis literatas Andrejus Sergejevas. 1966 metų vasarą, viešėdamas Vilniuje, jis paskambino J. Brodskiui ir pakvietė į Lietuvą. Ir štai jau kitą dieną po skambučio, J. Brodskis sėdėjo taksi, vežančiame iš Vilniaus oro uosto į Katilių namus Liejyklos gatvėje.
„Išlipo iš taksi toks vidutinio ūgio, rudas, kaip mes vadiname – ryžas, vaikinas. Nepasakyčiau, kad jis būtų buvęs labai jau poetiškos išvaizdos. Gatvėje su juo prasilenkus, net mintis nešmėstelėtų, kad čia ką tik praėjo beveik genijus. Kitas dalykas, kai jį išgirsti. Dar tą patį vakarą J. Brodskis mūsų namuose pradėjo skaityti savo eiles. Tai jau buvo įspūdis, išlikęs visiems laikams“, – prisimena poeto bičiulis R. Katilius.
Eiliuoti = kvėpuoti
Apie ypatingą, su niekuo nesulyginamą J. Brodskio skaitymo manierą pasakoja ir poetą pažinojęs publicistas Pranas Morkus: „Vilniuje jis mums skaitė savo eiles. Aišku, ne taip, kaip paskutiniaisiais savo gyvenimo metais, kai jis visą tekstą tiesiog išgiedodavo: žodžiai plaukė nenutrūkstama srove ir jau net nebuvo svarbu jų reikšmė ar jungtys – tokia ypatinga buvo ta skaitymo melodija.
Pati kūryba J. Brodskiui buvo be galo svarbi. Kaip kiti žmonės kvėpuoja, taip jis rašė eiles. Ypač talentingas buvo. Teko poetą vežioti po Lietuvą – jis be paliovos fiksavo viską, ką regėjo aplinkui, fiksavo visus garsus ir nedelsdamas visa tai sujungdavo, „susukdavo“ į kokią nors metaforą, aštrų posakį ar epitetą“, – pasakoja P. Morkus
Į Rusiją nebegrįžo
J. Brodskis Lietuvoje lankėsi dar kelis kartus. 1972 metais, valdžiai davus nurodymą, emigravo iš Tarybų Sąjungos į Vakarus. Kai J. Brodskis tapo Nobelio laureatu, jį ėmė vis pagarbiau minėti tėvynėje, tačiau pats poetas po Sovietų Sąjungos žlugimo tėvynėje neapsilankė. Mirė 1996 m. Niujorke. Paliko jauną žmoną ir trejų metų dukrelę. Po metų perlaidotas mylimo miesto Venecijos San Mikelės kapinėse.
Tragiškasis „Pavasaris“
1948 m. naktį iš gegužės 22-osios į 23-iąją vykdytas didžiausias per visą sovietinę stalinizmo istoriją gyventojų trėmimas. Per operaciją (kodiniu pavadinimu „Pavasaris“) iš Lietuvos buvo ištremta daugiau nei 40 tūkst. žmonių, iš jų – apie 15 tūkstančių vaikų.
Istorikas Arvydas Anušauskas teigia, jog naktis operacijos pradžiai pasirinkta neatsitiktinai: „Priežastis elementari – kad žmonės nespėtų pasiruošti. Trėmimas miestuose prasidėjo 12 valandą nakties, kaimuose – 4 valandą ryto.
Beje, buvo priimtas toks labai įdomus sprendimas, kuris savo demagogija pralenkia visus ligi tol girdėtus. Jis skamba maždaug taip: leisti priimti į ešelonus lietuvius, kurie pateiks pareiškimus, kad savo noru trokšta išvykti iš Lietuvos drauge su perkeldinamaisiais, t. y. tremtiniais. Buvo gaudomi visi iš eilės: nerasdavo tėvų, išsivesdavo vienus vaikus, tėvai, grįžę ir vaikų neradę, eidavo prie ešelonų ir, be abejo, važiuodavo kartu su vaikais. Ir atvirkščiai.“ Šiai operacijai atlikti buvo sutelktos milžiniškos pajėgos – 30 tūkstančių kareivių, „stribų“, vietinių aktyvistų rengėsi išvežti 40 tūkstančių lietuvių.
V. Hugo ir Lietuva
1885 m. gegužės 22 d. mirė vienas žymiausių prancūzų poetų ir rašytojų Viktoras Hugo. Jis yra „Vargdienių“, „Paryžiaus katedros“, „Žmogus, kuris juokiasi“ ir kitų garsių kūrinių autorius. V. Hugo, beje, buvo labai produktyvus rašytojas – parašė 26 poezijos ir 20 prozos knygų. Bene išsamiausią Lietuvoje tyrimą apie V. Hugo atlikusi literatūrologė dr. Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė atskleidžia, jog rašytojui nesvetimi buvo ir lietuvių bei lenkų reikalai: „Po 1860–61 metų lietuvių ir lenkų sukilimo, nemaža dalis jo dalyvių emigravo į Prancūziją. Ten buvo įkurtas prancūzų ir lenkų komitetas emigrantams sukilėliams remti. Ir V. Hugo buvo vienas iš tų, per kurio rankas ėjo pinigai šiems žmonėms.
Be to, yra žinoma, kad V. Hugo buvo susitikęs su Adomu Mickevičiumi – apie tai pasakojo poeto sūnus Vladislovas Mickevičius. Vis dėlto vienas gražiausių faktų, kalbančių apie V. Hugo sąsajas su Lietuva, yra jo kūrinys „Odė vienai jaunai mergaitei“. Odės epigrafu garsusis prancūzas pasirinko jį sužavėjusios lietuvių liaudies dainos „Sesytės atsisveikinimas“ žodžius“, – teigia Vilniaus pedagoginio universiteto Visuotinės literatūros katedros vedėja docentė dr. N. Vaičiulėnaitė-Kašelionienė.
Nesižavintiems – piktžolių vardai
1707 m. gegužės 22 d. gimė švedų botanikas Karolis Linėjus, sukūręs mokslinę augalų ir gyvūnų klasifikavimo sistemą. Būtent jis gyvūnus suskirstė į 6 kategorijas: žinduolius, roplius, paukščius, žuvis, vabzdžius ir „vermes“, arba kirmėles. Vermėmis jis vadino viską, ko nebuvo galima priskirti kitoms kategorijoms. Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Botanikos ir genetikos katedros vedėjas profesorius dr. Jonas Remigijus Naujalis sako, jog iki K. Linėjaus moksle apie gyvus organizmus vyravo chaosas: nebuvo bendros jų klasifikacijos sistemos, o vienam augalui, mineralui ar gyvūnui apibūdinti prireikdavo net keliolikos žodžių. K. Linėjus reformavo sistemą, ir ji tokia išliko iki šių dienų: „Todėl bet kuris studentas ar moksleivis, kuris naudojasi augalų, gyvūnų ar mineralų apibūdinimais, naudoja ir K. Linėjaus pasiūlytą sistemą. Įdomiausia, kad ji išliko nepakitusi – tokių dalykų moksle pasitaiko ne taip dažnai.“
Įžymusis švedas K. Linėjus garsus buvo ne tik savo darbais, bet ir begaline puikybe. Laisvalaikiu jis piešdavo didelius ir pagražintus savo portretus ir skelbdavo, kad jo klasifikavimo sistema yra didžiausias mokslo pasiekimas. Mokslininkas nepamiršdavo pridurti, kad ant jo antkapio turi būti užrašyta „Botanikų princas“. Bandžiusieji abejoti jo gabumais būdavo nubaudžiami: jų vardais K. Linėjus pavadindavo piktžoles.
Vienuolės regėjimai
1933 m. gegužės 25 d. į Vilnių atvyko lenkų katalikų vienuolė sesuo Marija Faustina Kowalska. Ji garsėjo savo regėjimais, kurie įkvėpė dailininką nutapyti garsųjį Gailestingojo Jėzaus paveikslą, sukėlusį nesantaiką tarp lenkų Šv. Dvasios bažnyčios bendruomenės ir Arkivyskupijos. Po šio konflikto paveikslas perkeltas į specialiai jam skirtą šventovę.
Šv. Marija Faustina Kowalska Vilniuje, Magdaliečių kongregacijos namuose (dabartinėje Grybo g.), praleido trejus metus. Čia ji nuolat patirdavo Jėzaus apsireiškimus, kuriuos užrašė savo dienoraštyje. Taip pat būtent čia vienuolė sutiko nuodėmklausį, teologijos profesorių kunigą Michalą Sopočko. M. Sopočko ir susitarė su dailininku Eugeniuszu Kazimirowskiu, kad jis nutaptų išganytojo atvaizdą pagal sesers Faustinos regėjimus. Gailestingojo Jėzaus paveikslas buvo pradėtas tapyti 1934 metų sausį, o sesuo pusę metų lankėsi dailininko dirbtuvėje ir vis tikslino regėjimų detales ir nurodydavo klaidas. Vienuolė mirė vos 33-ejų. Ji paliko šešis sąsiuvinius, kuriuose aprašė savo regėjimus. Šis dienoraštis, laikomas vienu žymiausių katalikiškojo misticizmo veikalų, pernai buvo išverstas ir išleistas Lietuvoje. 2000-aisiais popiežius Jonas Paulius II Faustiną paskelbė šventąja.
Che Guevaros nuotrauka
2001 m. gegužės 25 d., sulaukęs 72 metų, mirė kubietis fotografas Alberto Korda, kurį išgarsino portretinė Lotynų Amerikos revoliucionieriaus Ernesto Che Guevaros nuotrauka. A. Korda, kurio tikroji pavardė Diazas Gutierrezas, taip pat dirbo asmeniniu Fidelio Castro fotografu.
A. Korda pasakojo, jog garsiąją nuotrauką jis padarė 1960-ųjų kovą. Che Guevara žengė ant podiumo priešais minią. A. Korda skubiai dukart spragtelėjo fotoaparatu. Viename iš gautų kadrų ir buvo legendinis revoliucionierius, pranašiškai žvelgiantis į tolį.
Laikraštis „Revolucion“ atmetė šią nuotrauką kaip netinkamą ir vietoje jos išspausdino F. Castro ir prancūzų rašytojo J. P. Sartre’o bei jo gyvenimo draugės nuotraukas. Korda suprato savo darbo vertę ir laikė šią nuotrauką, prisegtą prie sienos, septynerius metus, kol ją pastebėjo italų leidėjas Giangiacomo Feltrinelli. Jam fotografas leido pasiimti nuotrauką ir, kai Che Guevara po poros mėnesių buvo nužudytas, portretas Italijoje buvo išleistas kaip plakatas.
Pelną uždirba kitiems
Ši nuotrauka žaibiškai paplito kaip kairiųjų revoliucijos simbolis ir iki šiol nesuskaičiuojamais kiekiais spausdinama ant marškinėlių, plakatų, transparantų ir kitų daiktų. Apsukrusis italas iš A. Kordos nuotraukos susikrovė milijonus, o pats fotografas negavo nė cento. A. Korda išsaugojo negatyvą ir fotoaparatą, kuriuo daryta garsioji nuotrauka, tačiau jis taip ir negavo jokio atlygio už portretą, kurį Marylando menų institutas pavadino 20-ojo amžiaus simboliu ir žymiausia fotografija pasaulyje.
Astronomijos pradininkas – kanauninkas
1543 m. gegužės 24 d. mirė lenkų astronomas, šiuolaikinės astronomijos pradininkas Mikalojus Kopernikas. Jis sukūrė heliocentrinę visatos sandaros sampratą: Žemė sukasi aplink Saulę, o ne Saulė aplink Žemę, kaip buvo teigiama iki tol.
Įdomu tai, jog M. Kopernikas niekada taip ir netapo profesionaliu astronomu – jis studijavo teisę ir mediciną, o didžiąją gyvenimo dalį pradirbo kanauninku. Savo garsųjį veikalą „Apie dangaus sferų sukimąsi“ jis parašė laisvalaikiu. 1533 metais, būdamas 60-ties, M. Kopernikas, ignoruodamas popiežiaus nepritarimą, skaitė paskaitas, kuriose dėstė pagrindinius savo teorijos teiginius: Žemė sukasi aplink savo ašį, Mėnulis sukasi aplink Žemę, o Žemė ir kitos planetos sukasi aplink Saulę. Tačiau tik sulaukęs septyniasdešimties metų M. Kopernikas pagaliau nusprendė publikuoti savo knygą. Pasakojama, kad tik mirties dieną jis gavo pirmąjį egzempliorių iš spaustuvės. Beje, pernai Lenkijoje buvo atrasti, kaip spėjama, Koperniko palaikai. Šiuos spėjimus galėtų patvirtinti tik DNR analizė, tačiau ji negalima, nes astronomas mirė bevaikis, todėl pavyzdžių nėra su kuo palyginti.
Priekaištai – ant bažnyčios durų
1521 m. gegužės 26 d. Martinas Liuteris ir jo pasekėjai paskelbti už įstatymo ribų. Prieš tai popiežius atskyrė M. Liuterį nuo bažnyčios. Būtent šio žmogaus pasipriešinimas Romos katalikų bažnyčiai pradėjo protestantų reformaciją. 1517 metais Liuteris prikalė ant Vitenbergo bažnyčios durų savo garsiąsias 95 tezes, kuriose pasmerkė bažnyčios parsidavėliškumą, o ypač indulgencijų pardavinėjimą. Vėliau jis pradėjo neigti popiežiaus ir bažnyčios tarybų valdžią bei tvirtino, kad jam gali vadovauti tik Biblija ir sveikas protas. Liuteris protestavo ir prieš daugelį specifinių bažnyčios tikėjimo aksiomų bei praktikų. Pavyzdžiui, jis neigė skaistyklos egzistavimą ir tai, kad dvasininkai turi laikytis celibato. Beje, pats Liuteris vedė buvusią vienuolę ir susilaukė 6 vaikų.
Skrajūnai ar apgavikai?
1908 m. gegužės 22 d. amerikiečiai broliai O. ir W. Wrightai patentavo savo skraidančią mašiną – lėktuvą. Iš pradžių broliai atidarė dviračių krautuvę, kurioje gamino, taisė ir pardavinėjo dviračius. Uždirbtus pinigus Raitai skyrė savo aeronautiniams tyrimams. Jie nusprendė pirmiausia išmokti skraidyti, o tik paskui konstruoti galingą lėktuvą. Iki tol šioje srityje savo jėgas mėginę išradėjai patirdavo vien tik nesėkmes, nes pirmiausia rūpinosi tuo, kaip pakilti nuo žemės. Wrightai suprato, kad svarbiau yra suvaldyti lėktuvą ore.
Skraidyti broliai mokėsi aitvarais ir sklandytuvais, tad dar prieš pradėdami konstruoti lėktuvą, jie jau buvo geriausi ir labiausiai patyrę pilotai pasaulyje. Pirmasis skrydis lėktuvu įvyko 1903 metų gruodį. Kiekvienas iš brolių „Flayer I“, tesvėrusiu 77 kg (originalas dabar saugomas Nacionaliniame oro ir erdvės muziejuje Vašingtone), skrido 2 kartus, o šiuos skrydžius stebėjo 5 liudininkai. Tačiau daugelis žmonių dar ilgai negalėjo patikėti, kad išrastas lėktuvas. Pavyzdžiui, Paryžiaus laikraštis „Herald tribune“ apie brolius Wrightus išspausdino straipsnį „Skrajūnai ar apgavikai?“
Vienu sakiniu
585 m. pr. m. e. gegužės 27 d. Mesopotamijoje (dabartiniame Irake) įvyko lydų ir medų mūšis – pirmasis mūšis, kurio data tiksliai žinoma. Jis liovėsi pačiame įkarštyje, nes tą dieną įvyko visiškas Saulės užtemimas.
1703 m. gegužės 27 d. caras Petras Didysis įkūrė Sankt Peterburgo miestą – naująją Rusijos sostinę.
1877 m. gegužės 28 d. gimė rašytojas Oskaras Milašius.
1734 m. gegužės 23 d. gimė austrų gydytojas ir vienas iš hipnozės pradininkų Franzas Mesmeris.
1859 m. gegužės 22 d. Edinburge gimė airių kilmės britų rašytojas seras Arthuras Conan Doyle’is. Jis yra legendinio Šerloko Holmso „tėvas“, herojaus nuotykius aprašęs 56 pasakojimuose.
1895 m. gegužės 25 d. už nuodėmingą gyvenimo būdą rašytojas Oscaras Wilde’as Didžiojoje Britanijoje nuteistas dvejiems metams sunkiųjų darbų.
1910 m. gegužės 27 d. mirė vokiečių bakteriologas Robertas Kochas. Jam pavyko atrasti tuberkuliozę, cholerą ir juodligę sukeliančias bakterijas.
1924 m. gegužės 24 d. Lietuvos nacionalinė futbolo rinktinė žaidė savo pirmąsias rungtynes Paryžiaus olimpinėse žaidynėse. Rezultatu 0:9 pralaimėta šveicarams.
1969 m. gegužės 23 d. britų grupė „The Who“ išleido pirmąjį pasaulyje roko albumą „Tommy“. Ši data laikoma roko operos žanro gimtadieniu.
„Laiko vinys“ – penktadieniais 10.10 val. (kart. 19.10 val., šeštadienį 16.05 val., sekmadienį 10.05 val.).
