Neseniai teko dalyvauti viename euro naudos ir grėsmių svarstyme. Atsidūriau lyg praeityje – keli rimti politikai aiškinosi dar 1994 m. išspręstą klausimą: jungti litą su euru (tada – su doleriu, bet tai neturi reikšmės, nes lito persiejimas nuo dolerio prie lito 2002 m. vyko nekeičiant lito kurso su atitinkama valiuta).
Jie kalbėjo apie tai, kas bus (gali būti) litui, jei jį pakeis euras, visai „nepastebėdami“, kad tai, ko jie bijo kaip nežinomos ir grėsmingos ateities, jau yra 12 metų. Kitaip tariant, kokia valiuta yra litas, kokia yra šiandien mūsų valiutos kurso politika, – tie žmonės nesuvokė.
Jei situacijos iki galo nesupranta Seimo nariai, gali būti (nors nebūtinai, žinoma), kad tokių pat sunkumų kyla ir daugybei Lietuvos žmonių. Aptarkime šitą klausimą detaliau.
Sirtinga valiuta – rizikos šaltinis
Pinigai atsirado kaip prekių mainų tarpininkas. Kas ką begamintų, vienas pats ar drauge su kitais fabriko ar banko darbuotojais, už tai gauna ne tai, kam ko reikia, o pinigus.
Ir lygiai taip pat kiekvienas pinigų turėtojas gauna tai, ko jam reikia ne mainais į tai, ko reikia konkrečios prekės ar paslaugos pardavėjui, bet mainais į pinigus. Kiek turi pinigų – tiek prekių ir paslaugų nusipirksi. Tarpininkaudami mainams pinigai tapo prekių vertės matu.
Jei tautos ekonomika visiškai uždara, ji susikurs savo pinigus. Taip buvo istorijos apyaušriu. Kai tautos pradeda vis daugiau prekiauti tarpusavyje, jos ima pripažinti viena kitos pinigus, nesyk ir savo rinkoje naudojasi viena kitos pinigais.
Kai tautų ūkiai pažengia tiek, kad vienas be kito nebegali gyventi, – jau reikia nuolat importuoti grūdus, kavą, dujas, anglį, metalus ir t.t., o dėl to reikia kažką mainais partneriams parduoti, – pinigus nuolat tenka lyginti su partnerių pinigais, keisti juos vienus į kitus, nes prekyba ir investicijos tarptautiniu mastu galop labai išauga.
Tada pradeda aiškėti, kaip neracionalu turėti atskirus, nacionalinius pinigus šalims, kai jos tarpusavio prekyba, investicijomis, kelionėmis persipina viena su kita ir skirtingos valiutos tampa tik bereikalingų išlaidų priežastimi ir rizikos šaltiniu.
Analogija su tautiniais kiekio, svorio, tūrio, atstumų matais čia visiškai vietoje. Be tų matų, kaip ir be pinigų, negalėjo verstis jokia tauta; todėl pasaulyje anksčiau egzistavo begalė matų vienetų.
Intensyvėjant šalių ūkiniam bendravimui pasidarė aišku, kad labai nepatogu yra vieniems turėti kapas, uolektis, gorčius ir varstus, o kitiems – kažkokias kitokias keistenybes tiems patiems fiziniams dydžiams išreikšti.
Panašiai buvo ir su pinigais – XIX a. pabaigoje didžiausios to meto pasaulio šalys sutarė pripažinti viena kitos valiutų aukso turinį – tai yra aukso kiekį, į kurį kiekvienos šalies banknotas galėjo būti iškeičiamas.
Prekyba išgyveno aukso amžių
Tarpukariu minėta sistema de facto suiro, nes šalys pradėjo lenktyniauti savo valiutų devalvavimais. Po karo tokia nekintamų valiutos kursų sistema buvo atkurta kaip Bretton Woods‘o sistema – kai pasaulyje JAV doleris tapo kitų valiutų vertės (kurso) etalonu.
Tuomet kiekviena šalis savo valiutą susiedavo nekintamu kursu su doleriu, o JAV garantavo bet kurios šalies turimus dolerius pareikalavus iškeisti į nustatytą kiekį aukso (35 dolerius – į 1 unciją aukso). Ši sistema subyrėjo 8–ojo dešimtmečio pradžioje. Dabar pasaulio šalių valiutos neturi nei aukso turinio, nei kitais būdais garantuotų kursų.
Kiekvienos valiutos vertė lygi kitos valiutos kiekiui, kurį gaus tą valiutą siūlantis parduoti bankas iš kito banko (kalbu apie didžiausius pasaulio bankus; visi kiti valiutas keičia didžiuosiuose bankuose pagal dienos kursą arba pagal išankstinių sandorių kursą).
Tokia sistema yra nedėkinga tarptautinei prekybai. Juk dėl kursų svyravimo tenka rizikuoti, o norint apsidrausti nuo rizikos reikia sudarinėti išankstinius valiutos keitimo sandorius. Visa tai kainuoja, todėl prekyba tokiomis sąlygomis yra mažesnė: pabrangsta jos sandoriai, o dalis sandorių dėl valiutos svyravimo rizikos išvis nesudaromi.
Nenuostabu tad, kad visame pasaulyje apie Bretton Woods‘o sistemą (juolab apie metus, kai kiekviena valiuta turėjo garantuotą aukso turinį) kalbama kaip apie tarptautinės prekybos aukso amžių.
Kaip (ne)galime „žaisti“ su valiuta?
Vis dėlto pinigai kaip vertės matas nėra visiška analogija uolektims kaip ilgio matui. Valdžia negali paskelbti, kad Lietuvoje 1 metras lygus 98 cm. Užtat gali pakeisti savo vertės mato santykį su kitų šalių valiuta – paskelbti, pavyzdžiui, kad 3,45 lito yra ne 1 euras, bet pusė euro.
Arba, paleidusi ją į valiutų rinką „be priežiūros“, susitaikyti su kasdieniu savo valiutos kurso kaitaliojimusi pagal jos paklausą ir pasiūlą.
Ir tuo galima pasinaudoti. Pavyzdžiui, padarę litą dvigubai pigesnį nei euras, savo 6,90 lito kainuojančią prekę galėsime užsieniečiams parduoti ne už 2 eurus, bet už 1 eurą; ko gero, tų prekių tada iš mūsų pirks gerokai daugiau, teks ir gamint jų daugiau, daugiau bus darbo vietų ir pajamų dirbančiųjų šeimose.
Be to, visa tai, ką importuojame, tada pabrangs irgi dvigubai – 1 eurą kainuojanti prekė kainuos jau ne 3,45 Lt, bet 6,90 Lt. Vadinasi, žmonės nusisuks nuo importinių prekių, daugiau pirks savų, nepabrangusių. Taigi gamyba dar labiau augs, nedarbas išnyks, atlyginimai pakils, ekonomika suklestės.
Tiktai gaminam sau mes tiek nedaug, kad „nusisukti“ nuo importo mums niekaip neišeis. Ir dujas, ir naftą, ir metalus, ir visą elektroniką, ir galybę įrengimų, komponentų bei žaliavų mūsų pramonei, kompiuterius ir jų dalis mūsų įstaigoms ir paslaugų įmonėms – turėsime viską ir toliau importuoti, už viską mokėti dvigubai brangiau.
Taigi, jei mūsų valiutos kursas krenta arba patys jį sumažinam (devalvuojam) – gausime infliaciją.
O jei dėl ko nors mūsų valiutos kursas kyla ar patys jį pakeliam (revalvuojam) – mūsų eksporto prekės brangs, importuojamos prekės pigs, gausime nedarbą. Nes tada užsieniečiai apstos pirkę mūsų prekes, savi pirkėjai pereis prie atpigusių importinių prekių ir – ilgoms „atostogoms“ susiruoš tiek daugiau atleidžiamų iš darbo žmonių, kad į visokias airijas teks persikelti daugumai iš mūsų.
Vadinasi, kuo mažesnė šalis ir kuo atviresnė jos ekonomika tarptautiniams mainams – tuo pavojingiau jai manipuliuoti savo valiutos kursu. Ir nedarbas, ir infliacija tokioje šalyje gali pasiekti didžiulius mastus ir destabilizuoti ekonomiką, sutrukdyti jos plėtrai.
Todėl pati geriausia išeitis tokiai šaliai – turėti nekintamą savo valiutos santykį su pagrindinio partnerio valiuta. O dar geriau – tiesiog naudotis partnerio valiuta. Juk tada išvis nebelieka jokios valiutos kurso svyravimo rizikos, tarpininko klastingas vaidmuo baigiasi.
Tą naudą visi supranta ir žino. Bet yra viena bėda – norint nustatyti nekintamą savo valiutos santykį (kursą) su pasirinkta bazine valiuta (arba ją įsivesti vietoj savosios), reikia... rasti tą santykį.
Savarankiško lito jau neturime
Kuo mažesnė šalis – tuo didesnę dalį savo gamintojų ir vartotojų įsigyjamų prekių ji priversta importuoti iš kitų šalių. Ir tuo didesnę dalį savo gaminamų prekių ir paslaugų ji turi parduoti tarptautinėse rinkose, kad uždirbtų importui apmokėti reikalingą valiutą.
Lietuvos eksportas, lyginant jį su bendruoju vidaus produktu (BVP), sudaro 46 proc. BVP, gi JAV eksportas – tik apie 13 proc. BVP.
Kuo daugiau šalis prekiauja su kitomis šalimis, tuo svarbiau jai turėti stabilų, nekintamą savo valiutos kursą, t.y. savo valiutos keitimo į kitas (partnerių šalių) valiutas santykį.
Aukščiau minėti pavyzdžiai su valiutos kurso kilimu ir kritimu Lietuvos ūkį krėstų it karštligė, gamintojai jaustųsi tarsi kazino lošėjai. Tai ekonomiką žalotų iš esmės. Mažos šalys privalo užsitikrinti maksimaliai stabilų savo valiutos kursą pagrindinių partnerių valiutos atžvilgiu.
Lietuvos vyriausybė ėmėsi šios atsakomybės radikaliu būdu – įvesdama valiutų valdybos režimą. 1994 m. litas buvo susietas nekintamu kursu su bazine (dažniausiai atsiskaitant su užsienio partneriais naudojama) valiuta – doleriu, 2002 m. nieko nekeičiant, t.y. pagal tuometinį dolerio ir euro santykį, litas buvo persietas nuo dolerio prie euro.
Kitaip tariant, 1994 m. litas nustojo būti savarankiška nacionaline valiuta; jis tapo tarsi dolerio (po to – euro) atstovu valiutų pasaulyje.
Dvylikos metų „tikrinimas“ įrodė, kad susiejimo kursas buvo parinktas tinkamai – dolerio, po to – euro dalyvavimas Lietuvos ekonomikoje (per jų „atstovą“ litą) jai ne tik nesutrukdė, bet ir padėjo. Bent jau sprendžiant pagal užsienio prekybos ir BVP augimo tempus.
Ekonomika pulsuoja pagal dėsnius
Lito keitimas į eurą ir atgal tuo nekintamu kursu yra absoliučiai laisvas ir garantuotas. Net komisiniai yra apriboti – kad netrukdytų jo keitimo į jo atstovaujamą valiutą. Komerciniams bankams keičiant eurus į litus ir litus į eurus Lietuvos banke net ir komisinių nėra.
Šiandien Lietuva turi litus tik nominaliai, viską galime skaičiuoti ir vertinti eurais, niekas nesikeis.
Ir kol yra valiutų valdybos režimas (lito susiejimas su euru ir visi iš čia kylantys valdžios įsipareigojimai), tol Lietuvos valdžia negali nieko daryti su litų pasiūla ir jų skolinimosi palūkanomis, nes tą pasiūlą (taigi ir palūkanas) reguliuoja į Lietuvą atplaukiančių (ir čia keičiamų į litus) eurų kiekis.
Jei mūsų ekonomika auga, eksportas plečiasi – uždirbam daugiau eurų, turim ir daugiau litų. Ekonomikai kylant jų ir reikia vis daugiau.
Jei ekonomika imtų stoti, į Lietuvą patenkančių (uždirbamų eksportuojant bei atvežamų užsieniečiams pas mus investuojant) eurų nedaugėtų – nedaugėtų ir litų; ne tik nebūtų infliacijos, bet tektų mažinti kainas, kiltų skolinamų litų palūkanos, viliodamos ir užsienio investuotojus, – ir vėl ekonomika ir eksportas atsigautų. Vėl imtų gausėti eurų ir kitų svetimų valiutų, taigi – ir litų.
Jei tų eurų nekeistume į litus, niekas nepasikeistų: visas ekonomikos pulsavimas vyktų pagal tuos pačius dėsningumus.
Lietuva neturi savarankiškos pinigų politikos nuo 1994 m. ir jos ekonomikai visiškai tas pats – eurais ar litais matuojama ūkinė veikla ir vyksta mainai.
Visiškai tas pats ir kiekvienam darbuotojui ir vartotojui – ar jis šiandien gauna atlyginimą litais ar eurais; ar moka parduotuvėje litais ar eurais; tik antru atveju ir gausi, ir mokėsi 3,45 karto mažiau.
Tai ir yra esminis argumentas visų tų, kurie laikosi nuomonės, kad pasirinkimą dėl euro įvedimo padarėm jau prie dvylika metų ir beliko atlikti tik nominaliąją sprendimo dalį – litą iš tikrųjų, fiziškai ir techniškai, pakeisti jo atstovaujamu euru.
Euroskeptikai atbudo pavėluotai
„Lietuvos ūkis dar nepasiruošęs įvesti eurą“ – toks yra dažniausias ar net vienintelis euroskeptikų argumentas. Esą, realioji konvergencija (BVP vienam gyventojui, gerovės lygis šalyje) dar smarkiai atsilieka nuo ES vidurkių, todėl ir su euro įvedimu nėra ko skubėti.
Su tokiu argumentu (kodėl tai argumentas prieš eurą – dar reikėtų paaiškinti) buvo galima veltis į diskusiją 1994 metais. Šiandien – tai tik 12 metų pavėluotas atsibudimas.
Žinoma, turint laisvesnio laiko galima būtų svarstyti, ar kada nors ateityje nesigailėsime pakeitę litus eurais santykiu 3,45 lito už vieną eurą.
Gal po kokių 15 ar 20 metų paaiškės, kad buvo geriau keisti santykiu 5 litai už eurą, arba santykiu 2 litai už eurą. Bet apie tai galime tik spėlioti; niekas negali numatyti situacijos po 20 metų, tai neįmanoma. Ekonomika yra absoliučiai praktinė, pragmatinė ir pamatinė mūsų veiklos sritis, aiškiaregių paslaugos čia nepageidaujamos. Sprendimai daromi įvertinant esamą padėtį ir tendencijas, o ne spėliojant.
Euras gali tarnauti Lietuvai
Tokia yra visos diskusijos apie eurą esmė. Euras vietoj lito užbaigia 1994 m. padarytą žingsnį – manevravimo lito kursu atsisakymą.
Lietuvos ekonomika tampa visiškai skaidri bet kuriam investuotojui, o infliacijos ir palūkanų normos joje nebegali bent kiek daugiau nukrypti nuo rodiklių visoje euro zonoje.
Todėl bet koks siūlymas atidėti litų pakeitimą eurais turi būti pagrįstas įrodymais, kad euras sutrukdė vystytis Lietuvos ūkiui, ir dėl to mums reikia išsaugoti litą, kad ateityje prireikus galėtume jį devalvuoti ir taip pagerinti savo ekonomikos, kuriai ateityje numatome sunkumų, raidą.
Niekas iš euroskeptikų net nepabandė ieškoti tokių argumentų.
Be tokių argumentų tvirtinimas, kad „litą būtina išsaugoti, nes dar nesame pribrendę eurui“, yra ne kas kita, kaip įtikinėjimas, jog esam neturtingi, todėl negražu norėti būti turtingiems. Kartais bandoma paspekuliuoti jausmais – litas yra Lietuvos piniginis vienetas, tautinio identiteto elementas. Jei kam Lietuva asocijuojasi su litu, JAV – su doleriu, o Rusija – su rubliu, tai rimtai linkėčiau bent truputį praplėsti akiratį.
Vienas dalykas yra valstybės vėliava ar himnas – tai valstybės simboliai, šventenybės. Visai kitas dalykas yra pinigai – tai įrankis mainams vykdyti.
Vėliava ir himnas naudojami tik iškilmingomis progomis, o pinigai – kasdienės darbinės veiklos įrankis. Pakeitę litus ES valiuta į tą patį darbinį kombinezoną įvilktume eurą – jis privalės tarnauti.
Euras reikalingas Lietuvos ūkiui, kad padėtų jam vystytis ir modernėti dar sparčiau – toks yra argumentas už jo pavertimą mūsų piniginiu vienetu.
Bendra valiuta užbaigs ir labai sustiprins Lietuvos ekonomikos integraciją į bendrą ES ūkį. Mums, kaip spartesnės plėtros reikalingai šaliai, būtent to ir reikia. Todėl siūlymas atidėti euro įvedimą savo esme yra siūlymas neskubėti plėtoti Lietuvos ekonomikos.
Sraipsnio autorius yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius