Į partiją buvo priimtas ir būrys nuo Darbo partijos atskilusių narių. Taigi ant senų pamatų lipdomas naujas mūras, skelbiant kilnią pilietinės visuomenės kūrimo ir puoselėjimo idėją.
Tačiau kiek tvarus ir patikimas namas, statomas ant supuvusių pamatų? Toks klausimas kyla pažvelgus į dešimtmetį veikiančios ir jau kelis pavadinimus pakeitusios Piliečių sąjungos istoriją, bylojančią apie itin prieštaringų asmenybių veiklą šioje partijoje, apie dažnus vidinius nesutarimus, intrigas ir galiausiai – merdėjimą.
1996 m. buvo įkurtas Lietuvos tautinių mažumų aljansas.
Kaip „Atgimimui” sakė vienas jo tuometinių įkūrėjų dabartinis Valerijus Tretjakovas, tąkart buvęs sumanymas – sujungti ir konsoliduoti plačiai ir gausiai pasklidusių Lietuvos tautinių mažumų atstovų pajėgas. Tačiau jau po metų V.Tretjakovas pasitraukė iš aljanso į socialliberalų gretas, kaip pats sako, „nematydamas šviesos tunelio gale”.
1997 m. Lietuvos tautinių mažumų aljansas buvo pervadintas į Lietuvos piliečių aljansą, kuriam ėmėsi vadovauti kontroversiška asmenybė – Mečislovas Vaškovičius. Pastarasis tuometinio pliečių aljanso, kuriam pats vadovavo iki 2001 m., veiklos tikslus jau įvardijo kiek kitaip – aljansas veikė kaip atsvara Rusų sąjungai, Lietuvos lenkų rinkimų akcijai.
Kažkada klestėjusios, o vėliau bankrutavusios metalo prekybos bendrovės „Volmeta” (kuriai, beje, vadovavęs yra ir dabartinis Vyriausybės kancleris Antanas Zenonas Kaminskas) savininkas M.Vaškovičius turi kuo pasigirti – jam vadovaujant Piliečių aljansui ši partija 1997 m. savivaldos rinkimuose laimėjo 9 vietas Visagine, Vilniaus mieste – 10, Klaipėdoje – 7 ir Šalčininkuose – 1 mandatą.
M.Vaškovičius „Atgimimui” pasakojo, kad jo vadovavimo partijai laikais darbas buvo gerai organizuotas, sklandus, dėl to esą ir sėkmės vaisiai buvę gardūs. Tačiau sėkme džiaugtasi neilgai, mat jau per 2000 m. savivaldos rinkimus Piliečių aljansas laimėjo tik 3 mandatus Visagine.
M.Vaškovičiaus aiškinimu, šias nesėkmes lėmė prasidėję nesutarimai partijoje. „Kai kurie nariai pradėjo reikšti ambicijas dėl valdžios, mano pavaduotojas tuomet buvęs Viačeslavas Škilis, prieštaringai vertinamas Jevgenijus Volis bandė padaryti perversmą partijoje. Kai kurie buvo nelabai lojalūs nepriklausomybės atkūrimui, prasidėjo tokie dalykai ir pamačiau, kad nėra su kuo plėtoti tų mano idėjų, ir pasitraukiau”, – savo išėjimą iš Piliečių aljanso prisiminė M.Vaškovičius.
Beje, minėdamas savo buvusių bendražygių prieštaringą reputaciją, M.Vaškovičius ir pats yra ne ką geresnės reputacijos – žiniasklaidoje ne kartą aprašyta paini ir mįslinga „Volmetos” bankroto byla, nesutarimai su partneriais ir įtarimai pinigų plovimu, realaus pelno slėpimu...
Po M.Vaškovičiaus Piliečių aljanso vairą buvo perėmęs Viačeslavas Škilis, vėliau taip pat perbėgęs į Darbo partiją ir dabar atstovaujantis šiai partijai Seime.
Praėjusių metų birželį Piliečių aljansas įgijo dar viena naują rūbą – buvo pervadintas Piliečių sąjunga, kuriai vadovauti pradėjo Seimo narys Henrikas Žukauskas. Ši atstovaujama ir Vilniaus miesto savivaldybėje, kurioje turi savo frakciją, kurios seniūnas – Aleksandras Rutenbergas, o tarp jos narių tokios žinomos asmenybės kaip buvusi liberaldemokratė Vitalė Vinickienė ir iš socialliberalų gretų neseniai pašalintas Algis Baranauskas.
H.Žukauskas nesibodi nei buvusios ne visai sėkmingos Piliečių aljanso veiklos, nei kontroversiškų aljanse veikusių pavardžių. „Jei partijos veikla prieštarauja įstatymams – ji turi būti nutraukta ir uždaryta. Jei ji nebuvo uždaryta, o joje buvo kažkam patinkančių ar nepatinkančių asmenybių – tai yra laiko klausimas”, – mano H.Žukauskas.
Klausiamas, kodėl nuspręsta partiją kurti ne „nuo švaraus lapo”, kaip kad dažniausia būdavę iki šiol, o jau esančios partijos pagrindu, V.Muntianas aiškina, jog taip ir greičiau, ir paprasčiau: „Yra tam tikri pereinamieji dalykai, kadangi mūsų frakcijoje yra dalis žmonių iš tos partijos, tai paprasčiausiai padarome taip, kad ta politinė jėga tiktų mums visiems. Kūrimasis iš naujo reikalauja daugiau laiko, pasirengimo, tiesiog išvengiame daugelio formalumų”.
Politologui Laurui Bieliniui tokie partijos lipdymo skubos motyvai kelia įtarimų.
„Atrodo, kad visa ši Piliečių sąjunga yra tarsi ta vieta, į kurią subėga taip ir nesugebėję prisitaikyti arba negalintys viena kryptimi nuosekliai veikti politikoje. Todėl kalbėti apie šią partiją kaip apie geručių grupę, pabėgusią iš V.Uspaskicho, būtų pernelyg klaidinga. Geriau pažvelkime į juos kaip į tuos, kurie nesusitarė ar nerado bendros kalbos su V.Uspaskichu. O apie jų sugebėjimus kalbėsime tuomet, kai jie pradės veikti, jei išvis pradės veikti. Turiu galvoje, kad ši partija dar neegzistuoja, yra supykusių ant V.Uspaskicho ar norinčių pakeisti politinę partiją žmonių grupė, kol kas ji nedeklaruoja nieko pozityvaus, o tik oponuoja”, – mano L.Bielinis.
Politologo teigimu, kol kas vadinamieji „pilietininkai”, iš anksto turintys postus valdžioje, neturi ideologinio pagrindo.
„Išvirkščia logika – jei žmonės mąsto apie norą sukurti valstybėje stabilumą, jie turi labai rimtai sukurti tą priemonę, kuria jie tą darys, t.y. partiją. O dabar jie lenda į tą partiją, kurios ir praeitis, ir buvę lyderiai labai prieštaringi. Tad man natūraliai peršasi išvada, kad ne dėl valstybės jie tai daro, o dėl postų. Tarsi bijo pavėluoti į dalybas ir skubėjimas labai kelia įtarimą”, – teigė L.Bielinis.
Šią savaitę nepriklausomame politikos savaitraštyje taip pat skaitykite: