Norint laiku ir tinkamai padėti, svarbu susiformuoti realistišką požiūrį į reiškinį, įgauti svarbiausių žinių apie jo priežastis bei požymius, kuriuos pastebėjus, reikėtų susirūpinti ar vaikas neturi ketinimų nusižudyti, ir pagalbos būdus.
Savižudybė dažniausiai neįvyksta staiga, nors nusižudžiusiojo artimiesiems šis jo veiksmas beveik visada būna netikėtas, šokiruojantis.
Savižudybė tai - procesas, kurio metu žmogus patiria vis labiau augantį emocinį skausmą, jausmų ir minčių sumaištį ir nuolat mažėjantį gebėjimą įveikti sunkumus. Šį procesą sudaro trys etapai:
1) Mintys apie savižudybę.
2) Ketinimas nusižudyti.
3) Bandymas nusižudyti ( veiksmas).
Konkretus savižudybės veiksmas paprastai įvyksta per 48 valandas, tačiau kartais toks sprendimas gali būti ir labai greitai priimtas, ypač tai būdinga jaunesniems vaikams, kurie linkę į impulsyvius veiksmus, todėl šiame amžiuje viskas gali įvykti daug greičiau.
Savižudybė - daugiaveiksnis reiškinys, dažniausiai iššauktas keleto susikaupusių problemų - vaikas susiduria su problemų kalnu. Tas paskutinis įvykis, kuris dažniausiai vertinamas kaip pasitraukimo iš gyvenimo priežastis, iš tikro yra tik paskutinis narelis nesėkmių grandinėje.
Pagrindinės vaikų savižudybių priežastys:
Patirta seksualinė, fizinė, emocinė prievarta ar nesirūpinimas (šeimoje, mokykloje, kitoje aplinkoje).
Egzaminų baimė.
Artimo žmogaus mirtis.
Draugo ar kito artimo žmogaus savižudybė.
Tėvų skyrybos.
Nelaiminga meilė.
Neviltis išspręsti problemą: vaikas negali jos išspręsti, nes susiklosčiusi situacija, menkas gyvenimiškas patyrimas ir problemų sprendimo įgūdžių stoka apriboja jo pasirinkimą, kiekvienas bandymas ką nors daryti sukelia vis naujas problemas, o tuo pačiu vis mažesnį pasitikėjimą savimi, vis stipresnį bejėgiškumo ir beviltiškumo jausmą.
Ne kiekvienos skyrybos, tėvų mirtis ar kitos išvardintos priežastys, net jei jos susikaupia kelios, skatina save žalojantį elgesį, vienodai paveikia kiekvieną vaiką. Didelės reikšmės turi asmenybės savybės, jos santykiai su aplinka. Svarbu, kokios yra vaiko nuostatos, tikėjimas, patirtis. Išskirtos rizikos grupės, kurioms priklausantys vaikai gali dažniau išgyventi savižudybės krizę:
Lytis (dažniau nusižudo berniukai, mergaitės dažniau bando žudytis).
Psichiniai sutrikimai. Šeimos psichinių sutrikimų istorija.
Nepilna šeima.
Nedarni šeima.
Labai griežti tėvai.
Vaikas šeimoje jaučiasi nemylimas, nereikalingas abiem ar vienam tėvų.
Vaikas patyrė daug stresinių situacijų.
Anksčiau buvę bandymai nusižudyti (taip pat ir demonstratyvūs).
Somatinės ligos.
Išgyvenama depresija.
Menkas savęs vertinimas.
Mokymosi negalė ir mokymosi sunkumai.
Vaiko ketinimą nusižudyti galime pastebėti iš jo elgesio, pasisakymų, emocinės būsenos.
-Ypatingai turite būti atidūs staigiems ir ryškiems vaiko elgesio pasikeitimams, pvz., gyvas, judrus ar net triukšmingas vaikas staiga pasidarė tylus, užsidaręs arba, atvirkščiai, buvęs ramus, džiaugsmingas vaikas pradėjo elgtis neįprastai aktyviai ar agresyviai, priešiškai, bėga iš namų, mokyklos. Neretai nutrūksta draugystė su bendraklasiais, pablogėja mokymasis, susiaurėja interesų ratas (nustoja sportavęs, meta būrelius), elgiasi nesaugiai (vaiko elgesys kelia pavojų jo paties gyvybei). Vaikas gali pradėti išgėrinėti ar gerti daugiau negu visada, rūkyti, griebtis narkotikų, rodyti atsisveikinimo ženklus: grąžina skolintus daiktus, gautas dovanas ir pan.
-Pasisakymuose galima išgirsti užuominas apie nenorą gyventi, beviltiškumą, bejėgiškumą, vienišumą (neretai tokias mintis galima rasti rašiniuose, piešiniuose, išgirsti diskusijose), neįprastus atsisveikinimus.
-Emocinėje būsenoje pasireiškia: nerimas, dirglumas, pyktis, susikaustymas, netikėti emocijų protrūkiai, ryškūs nuotaikos svyravimai, išsiblaškymas, pasyvumas, liūdnumas, prislėgtumas.
-Galima pastebėti, kad supančią aplinką, save patį ir savo gyvenimišką situaciją vaikas mato ir vertina labai vienpusiškai, siaurai, pvz. ”niekas manęs nesupranta”, ”niekas nepasikeis”, “jie visuomet taip elgsis” ir t.t. -Sutrinka miegas ir apetitas. Visuomenėje egzistuoja gana daug neteisingų įsitikinimų, taip vadinamų mitų apie savižudybes, kurie trukdo laiku padėti:
- Mitas - Vaikai, paaugliai nesižudo.
Faktas - Deja, žudosi ne tik suaugę žmonės.
- Mitas - Žudosi tik psichiškai nesveiki vaikai ( apskritai žmonės).
Faktas - Besižudantis vaikas - labai nelaimingas, kenčiantis, bet nebūtinai psichiškai nesveikas.
- Mitas - Savižudybė yra paveldėta.
Faktas - Tai nėra šeimos ar giminės tradicija, o individualus dalykas.
- Mitas - Kas kalba apie savižudybes, tas nenusižudo.
Faktas - Iš dešimties nusižudžiusiųjų aštuoni yra pakankamai aiškiai kalbėję apie savo ketinimus.
- Mitas - Nebūna jokių būsimos savižudybės signalų.
Faktas - Dauguma savižudžių nedviprasmiškai įspėja apie savo ketinimus, tik aplinkiniai ne visada pastebi ar sugeba iššifruoti tuos įspėjamuosius ženklus.
- Mitas - Kas žudosi, tas tikrai nori mirti.
Faktas - Dauguma savižudžių svyruoja tarp noro gyventi ir mirti. 9 iš 10 atvejų tai – pagalbos šauksmas. Kalbant apie jaunesnius negu 12 metų vaikus (be abejo tai priklauso ir nuo konkretaus vaiko patirties), reikia žinoti, kad dauguma jų mirtį suvokia kaip laikiną reiškinį, pilnai neįsisąmoninę jos negrįžtamumo.
- Mitas - Kas kartą bandė nusižudyti, tas vis tiek vėl tai darys.
Faktas - Apskritai žmonės, taip pat ir vaikai apie savižudybę galvoja tik tam tikrais gyvenimo momentais. - Mitas - Pagerėjimas po bandymo nusižudyti rodo, kad savižudybės rizika praėjo. Faktas - Dauguma pakartotinių savižudybių įvyksta maždaug per 3 mėnesius po prasidėjusio “pagerėjimo”.
- Mitas - Klausinėdami žmogų apie jo savižudiškas mintis, galima paskatinti jį nusižudyti.
Faktas - Priešingai. Paskatinę žmogų kalbėti, galime sumažinti jo emocinę įtampą, kuri jam darosi nebepakeliama. Tik labai svarbu, kad prakalbinę žmogų, nepaliktume jo be pagalbos, nesumenkintume jo rūpesčių, neišjuoktume, nekaltintume ir nesmerktume. Dar vienas svarbus faktas - savižudybė – “užkrečiama”, ypatingai paauglystėje. Jeigu vaiką supančioje aplinkoje kas nors nusižudo, vaikui gali atrodyti, kad savižudybė - priimtinas problemų sprendimo būdas.
Tokį įsitikinimą gali sustiprinti ir aplinkinių žmonių reakcijos į savižudybę, jei savanoriškas gyvenimo nutraukimas vertinamas kaip herojiškas, romantiškas, išskirtinis poelgis. Be to, turite turėti galvoje ir pamėgdžiojimo efektą, kai paaugliai kartoja savo mėgstamų herojų – aktorių, estrados žvaigždžių ar kitų garsių žmonių savižudybes. Aišku, tėvai negali apsaugoti savo vaikų nuo visų aplinkoje vykstančių baisių dalykų, ir to net nereikia, nes jie turi išmokti tvarkytis su negandomis, tačiau privalo pasikalbėti apie tai su vaiku, neapsimesdami, kad nieko neįvyko.
Suaugusiųjų reakcija į įvykusią savižudybę turi būti santūri. Svarbu ne tik neigiamai įvertinti tokį kieno nors poelgį, bet ir aptarti su vaiku kitokias elgesio galimybes. Jokiu būdu nekalbėkite nepagarbiai apie nusižudžiusiojo asmenybę (tai tiktai sukels vaiko pasipriešinimą jūsų nuomonei, ypač, jei tai buvo vaikui sektinas asmuo), jūsų kritiška reakcija turi būti nukreipta tik į nepriimtiną savižudžio poelgį.
Kaip pagelbėti savo dukrai ar sūnui, jei įtariate savižudybės pavojų?
Pirmiausiai prisiminkite svarbiausius ŠEŠIS NE ,ruošiantis kalbėtis su vaiku:
· Neišsigąskit, neparodykit, kad esat šokiruoti, ką jis besakytų.
· Nesumenkinkit vaiko skausmo, nors jo kančios priežastis Jums, žvelgiančiam iš suaugusiojo pozicijų, ir atrodo menka (tokie teiginiai, kaip “Tai nėra priežastis žudytis”, tik parodo, kad Jūs jo nesuprantate ).
· Nesistenkit pralinksminti, vaikui “skauda”, parodykite, kad suprantate jį.
· Nenaudokite emocinio šantažo, nebandykite jam iššaukti kaltės jausmo.
· Nežadėkite laikyti paslaptyje savižudybės plano (Jūs galite pažadėti išlaikyti paslaptyje problemos turinį, bet ne ketinimą nusižudyti ).
· Neklausinėkite įkyriai.
Kalbantis su vaiku būkite nuoširdūs, parodykite savo susirūpinimą, skirkite pakankamai laiko pokalbiui, pasirūpinkite, kad jums niekas netrukdytų, neskubėkite, atidžiai klausytės, leiskite išsikalbėti.
Pradėti pokalbį Jums gali padėti trijų dalių klausimas: 1) “Aš pastebėjau”…(… “pastaruoju metu tu atrodai liūdnas(-na)…” - išvardinkite įspėjamuosius ženklus, kuriuos pastebėjote 2) “ir esu labai susirūpinęs(-usi)“, “norėčiau su tavimi pasikalbėti…”, 3) “ar būna taip, kad net nenori gyventi?”, “ar tu galvojai apie savižudybę…” ( Prisiminkim, kad kalbėjimas apie savižudybę nėra paskatinimas žudytis.)
Visus vaikų ketinimus nusižudyti reikia vertinti rimtai.
NEPALIKITE vaiko vieno, ypač, jei matote, kad savižudybės galimybė labai konkrečiai apsvarstyta. Kuo skubiau kreipkitės į specialistus – psichologus, psichoterapeutus, psichiatrus. NELAUKITE, kol viskas savaime susitvarkys. Delsimas gali per daug brangiai kainuoti.
