Na, kažkada ir knygos buvo sutiktos su skepsiu: ar neišstums gyvo žodžio? Po to buvo nelabai gerbiamas teatras - ar nesubanalins knygų? Kinas buvo įtariamas pasikėsinimu į teatrą. Televizija – pasikėsinimu į kiną. Jei aš neklystu, televizijoje įžiūrėdavo pavojų vaikų sveikatai ir protui tol, kol neatsirado kompiuteriniai žaidimai ir čatas.
Aš niekad nepamiršiu, kokį jaudulį man sukėlė pirmo kompiuterio atsiradimas namuose. Buvo jis senas, dar XT kartos, bet jame galėdavai užsimiršti žaisdamas “Space Quest “, “Tetris”, ar spausdindamas. Kokį įsitraukimą jauti, kai vaikštai paslaptingais “Unreal” takeliais! O pirmas susitikimas su internetu…. O pirmas išėjimas į ICQ… Niekad nepamiršiu, koks buvo svaiginantis laisvės pojūtis, kai gali anonimiškai kalbėti apie viską, nesivargindamas nei mandagumo taisyklėmis, nei pašnekovo reakcija! Tačiau po kelių metų aš atšalau. Vaikai okupavo vietą prie kompiuterio. Kažkas panašaus atsitiko mano kolegoms.
Dar prieš aštuonis metus aš buvau sužavėtas kompiuterio galimybėmis. Aš net sukūriau kompiuterinę programą “Psichologas”, kuri gali analizuoti žmogaus problemas. Aš labai ja didžiavausi. Aš net nuvežiau ją į tarptautinę psichoterapijos konferenciją. Ir mane atšaldė gana ramus kolegų sutikimas… Užtat juos kažkaip labai sujaudino kiniečių gimnastika gryname ore. Ir kažkokių keistų garsų kartojimas choru…O mano kompiuterinė programa susilaukė labai saikingo dėmesio. Aš grįžau nusiminęs.
Reikalas buvo ne tas, kad mus nustotų jaudintų technologinis progresas. Tiesiog kažkas atnešė į mūsų gyvenimą kitus dalykus - kažką, kas mums pasirodė tikra. Pabrėžiu: tikra mums. Galbūt kitam žmogui tai atrodytų visai netikra.
Nepraeina nei mėnuo, ir į psichoterapijos filialą mamos ir žmonos ateina su skundais: vaikas ( ar vyras) iki vėlumos sėdi prie kompiuterio. Kartais jis nevalgo ir nemiega. Jis nekreipia dėmesio į šeimos narius. Jis kliedi dėl kokio nors “Baldur Gate”. Kartais jis išeina iš namų. Bet štai jis pareina. Ir puola pirmiausiai ne prie mamos ar žmonos. O prie “Baldur Gate”. Tuomet jo lyg ir nebelieka. Nes jis nereaguoja į aplinką. Ilgainiui kitiems šeimos nariams jis tampa savotišku virtualiu reiškiniu.
Nepraeina nei pusė metų, ir kokia nors pacientė pasiskundžia, jog jos vyras paslapčia žiūri pornografinius puslapius, ir dar sado - mazochistinius ar su nepilnametėmis. Sprendžiant iš pasaulinės statistikos apie puslapių lankomumą, porno puslapiai - pirmoje vietoje. Kompiuteriniai vaizdai jau keliems milijonams vyrų kelia erekciją labiau, nei gyvos moterys. Moterims, kaip žinia, kiek kitaip.
Nepraeina nei metai, ir pas mus atsiranda pacientė, tragiškai pergyvenanti kompiuterinį romaną. Ten viskas vyko dramatiškai. Ten viskas buvo ne vaizduose, o jausmuose, nes įvykiai aprašomi taip: ”Tuomet jis atėjo, ir aš paklausiau, kodėl jo taip ilgai nebuvo, o jis kažkoks buvo nusiminęs, nes tai aš iš karto pajutau, tuomet paskyriau jam pasimatymą “private”, o jis prisipažino, kad buvo pakeitęs “nicką”…” Viskas vyksta lyg ir iš tiesų, jei negalvoji, kad realiai ši moteriškė tiesiog sėdėjo vakare prie monitoriaus ir skaitė bei kūrė eilutes…Taip, dalis jų anksčiau ar vėliau ieško gyvų susitikimų su internetiniais partneriais, tačiau kažkaip ten viskas ne taip… Kvapas trukdo, ar dar kas nors….
Kodėl imi galvoti, kad kompiuterinė priklausomybė - tai būsena, kuri turi stovėti greta kitų priklausomybių - nuo alkoholio, narkotikų ar azartinių žaidimų?
Todėl, kad pastebi daug panašumų.
Ir vartojant medžiagas, ir lošiant, ir sėdint prie kompiuterio, keiti savo sąmonės būseną: dėmesys susiaurėja į tai, kas vyksta “čia” ( o aplinkiniams tampi “anapus”);
Aplinkiniai ima kelti mažesnį susidomėjimą;
Auga poreikis vartoti vis daugiau;
Negaunant vystosi dirglumas, suirzimas, aplinka neįdomi, nes joje trūksta to, kas reikalinga.
Taigi, svarbiausias ženklas - nuo natūralaus “man norisi “ atsiranda vidinė būtinybė – “man reikia”. Nuo svaiginančios laisvės ateina nelaisvė. Jei tik būni atviras pačiam sau, tenka tai pripažinti.
Gydymas - sugrįžimas į kitas tikroves ir kitas būsenas. Prisimenant, kad mes turime vis tiek tenkinti savo poreikius.
Ką mums atneša įsijautimas į virtualią tikrovę? Kam jis reikalingas?
Manau, kad kiekvienas iš mūsų siekia:
Malonumo ( ypač, kai esi vaikas);
Pripažinimo per kontaktą ( ypač, kai esi jaunas);
Prasmės (ypač, kai esi brandesnio amžiaus).
Malonumas, ateinantis per kompiuterį, susietas su nežabota fantazijos laisve: realiame gyvenime esi priverstas skaitytis su kitų interesais. Todėl malonumo poreikį labiausiai tenkina kompiuteriniai žaidimai. Tai pagauna. Tai leidžia pasijusti visagaliu vaiku. Vaikas ( nebūtinai pagal amžių, o pagal savo būseną), į “čatą” ateina retai - nebent pabūti chuliganu. Laisvai išreikši agresiją - tai malonu. Nes esi anonimas, už nieką neatsakai, nėra nei mamytės, nei tėvelio, nei visuomenės normų. Tačiau tai tik išimtis. Pašaudyti “Quake” ar “Half- Life”, pastumdyti “unit’us” “C@C” – tai jėga! Pripažinimas per kompiuterinį kontaktą ateina daugiausiai per “čatą”. Čia tave girdi, tau atsiliepia, tavimi pasipiktina ar tavimi apsidžiaugia. Tau parodo, kad tu esi. Kartais tave net įsimyli. Na ir kas, kad tik per “čatą”? Esmė - kad “manęs čia laukė, aš gyvas”. Tuo lengva patikėti, nes to labai norisi. Todėl “čatas” labiausiai padeda jauniems ( savo būsena) žmonėms. Juk būtent jaunam žmogui jo buvimas reikalauja pastovių įrodymų. Aš bendrauju - vadinasi, egzistuoju.
Brandžiam žmogui kompiuteris dažniausiai reikalingas kūrybai ar svarbia informacija apsikeisti. Brandumas – tai vėlgi būsena, o ne amžius. Čia jau nereikia taip smarkiai nei malonumų, nei pripažinimo. Reikia, bet ne taip smarkiai. Svarbiau pasidaro prasmingi dalykai. Prasmingi ne apskritai, o sau pačiam. Aš kuriu - vadinasi, egzistuoju. Už ką gi aš? Už tai, kad mes visi subręstumėme? Na, žinoma, kad ne. Aš už tai, kad mes neužstrigtumėme viename amžiuje, vienoje būsenoje. Kad būtumėme visokie. Na, ką padarysi, kad mums jau tūkstančius metų neužtenka vienos tikrovės…
