Jis nebeturi kuo rūpintis. Už jį rūpinasi visa politikų kariauna, susikibusi už rankų su verslininkais ir spauda, su prekybos centrais ir televizijomis. Žmogus jau niekuo nebeturi rūpintis - už jį garsiai ir spalvotai rūpinasi.
Atkrito rūpesčio našta? Ar tai yra gera? Tikriausiai, kai visi tavimi rūpinasi, turėtų būti mandagu. Tik kad visa šita erzacinių rūpintojėlių armija ima ir karts nuo karto pareiškia – rūpinomės, rūpinomės, bet vėl nieko neišėjo. Pakišo koją atsitiktinumas, biurokratas. Ar atsitiktinis biurokratas.
Paties Rūpintojėlio galvoje dabar turbūt ne koks darbštus ir darbingas rūpestis, o tyli neviltis. O gal jis čia rūpinasi, kur čia alaus paryčiu susiveikus? Aptrupėjo idėja. Bei idėjos. Ir iš valdžios pusės jų nebėra. Nebent nevykusiai (berods) bruktas euras, kurio niekas nenorėjo.
Nėra kontakto. Valdžios, partijos šūkauja atstovaujančios ir trokštančios, bet kad jos trokšta abejonių. Kad jos ką nors atstovauja – irgi. Matomas aiškus vakuumas tarp piliečių ir valdiškų struktūrų, kurios mus informuoja ne apie kokius nacionalinius projektus, o apie tarpusavio skandalus.
Kas ką išdūrė, ir ką išdurs - vienintelė informacija iš šios pusės. Jie jau seniai žaidė savo tarpusavio lygoje ir dabar tai gal ne prasidėjo, bet tiesiog akivaizdžiai nebeliko vilčių, kad politikai turi kokių nors kontaktų su tauta, kad jie atstovauja kokius nors visuomenės sluoksnius (ne oligarchus turiu omeny).
Jau seniai galėjome įtarti, bet šiandien ir naiviausiems aišku, kad į politikus turime žiūrėti kaip į pramoginį-sportinį renginį. Na, sakysime, LKL krepšinio turnyrą. Juk jie į mus žvelgia ne kaip į piliečius , bet kaip į publiką, kuriai demonstruojami įspūdingi spyriai varžovui (ar kolegai) į pakinklius ar gerą tritaškį.
Ant suolelių sėdi treneriai, maždaug partijų lyderiai, o komandų savininkai užkulisiuose. Likusieji politikai net nevaidina, kad nežaidžia, - jie žaidžia krepšinį ir viskas. Tiesa, kartais tai visai įdomu, iš vienos komandos kartais perbėgama į kitą, keičiami treneriai – žinoma, iš užkulisių, ir čempionatas tęsiasi vėl.
Tai gal ir žiūrėti į viską kaip į čempionatą.
Na yra papildoma smulkmena, jie lošia iš mūsų likimų. Bet kartais to mes net nepastebime. Tik daryti įtakos tam šou negalime. Mygtukų spusčiojimai ar šokiai ties balsadėžėmis nieko nekeičia.
Rusai puola – bet tik tai mus galėtų išjudinti, nors atrodo, kad ši baimė nuolat perlenkiama, bet jie išties eina kiek per stipriai – Lietuva užsienio politikos horizonte tikrai užima pernelyg didelę vietą, nelyginant būtų koks Pakistanas ar Kanada. Na ką gi, šlovė rusams. Nors idėjų ir savigarbos mums parūpins.
Vis prakalbama ir imama aimanuoti apie rusų įtakos didėjimą. Baiminamasi dėl Rusijos agentūros infiltracijos į Lietuvos vyriausybę, partijas, oligarchus – pavojus milžiniškas, bet tai nėra kažkas netikėto, tai ne naujiena, jie seniai ten sėdi ir ne vien sėdi. Darbą dirba.
Baisiausia infiltracija į viešąją nuomonę. Tai kelia pavojų,o ne agentūra, kuri, turiu vilties, spec. tarnyboms žinoma. Ir nejudinama tikriausiai todėl, kad taip įprasta – vietoj žinomo atvarys nepažįstamą agentą, ir vėl – demaskuoti iš naujo.
Politinis triukšmas yra įprastas. Kiek kitaip su bendru triukšmo fonu. Jo perdaug, ir visi svaidosi Maskvos agentų etiketėmis. Tai nesąžininga, bet populiaru. Madinga kelti informacinį triukšmą, kuris mums dabar visiems užgulęs ausis; skandalų tiek, kad nežinai, kurie personažai ir kurie politikai “už ką” žaidžia, kam dirba, kokiame poste budi.
Kai skandalai trys per metus, būna aiškiau; kai skandalų po du per savaitę, tikrai pražiopsosi paprastą politikų plerpalynę nuo sąmoningo agentūrinio veiksmo.
Trumpai tariant – perdaug triukšmaujam dėl niekų ir kiek apkurtome. O dėl Rusijos įtakų - kuo daugiau ji spaus, tuo didesnis bus atoveiksmis. Ne pirmas kartas. Manau, kad švelni, supratinga, draugiška ir Lietuvą remianti Rusija būtų mūsų valstybei iš tikrųjų katastrofa.
Rusija elgiasi teisingai, dirba Lietuvos susitelkimo labui, nors jai rodosi, kad yra atvirkščiai. Tiesiog Lietuva dabar savo draugų nelabai atradusi ES, turi bičiuliškas Ukrainą, Moldovą, Armėniją, Azerbaidžaną, žinoma, Gruziją. Bus tarp draugų ir Baltarusija. Gal greitu laiku ir Kazachstanas.
O tokia drauginga Lietuva ES turės nepalyginamai daugiau svertų, įtakų. Be Rusijos spaudimo, beje, jokie Vilniaus dešimtukai nei Ukrainos rinkimai, nei besiformuojanti geopolitinė demokratinių šalių sąjunga nuo Balkanų iki Kaukazo ir nuo Baltijos iki Juodosios jūros nebūtų atsiradusi net popieriuje. O po kelių dienų mes jos aukštus atstovus regėsime Vilniuje.
Na ir tvarka. Turime daugiau, nei prisipažįstame. Tai nėra blogas būdo bruožas. Jis neleidžia užsitupėti. Krebždėkime toliau. Vis viena kažkas ima ir pavyksta. Netikėtai. Tačiau svarbiausia nesustoti ir erzeliuoti toliau.