Dar pora citatų apie dabartinę Lietuvos socialinės sistemos būklę. „Socialinio teisingumo ir solidarumo stoka greitai virsta socialinės įtampos židiniais, skurdo ir nevilties, pykčio ir abejingumo salomis“, – iš prezidento Valdo Adamkaus 2005-ųjų metinio pranešimo.
„Šiandien socialinės išmokos skiriamos remiantis keliais teisės aktais, kurie kartais prieštarauja vienas kitam, ir dėl to vieno akto pagrindu skiriama išmoka, kito akto pagrindu sumažėja“, – iš prezidento Valdo Adamkaus 2006-ųjų metinio pranešimo.
Galiausiai – keletas skaičių.
Valstybės tarnautojų atlyginimai nuo 2000 m. pradžios iki 2005-ųjų pabaigos padidėjo 456,9 Lt – iki 1533,7 Lt, vien per praėjusius metus – 115,9 Lt.
Vidutinė senatvės pensija per tą patį laikotarpį padidėjo 133,4 Lt, vien pernai – 25,7 Lt.
Santykinio skurdo lygis Lietuvoje mažiausias buvo 1999 metais – 15,8 proc. Pernai jis siekė 17 proc. ir buvo didžiausias nuo 1996 metų. Žemiau santykinės skurdo ribos pernai gyveno 30 proc. Lietuvos kaimo gyventojų (2004 metais šis rodiklis buvo 25,7 proc.).
Visa tai – jau praeitis. Skaičiai, kurie mažai kam rūpi, žodžiai, kuriuos tikriausiai jau daug kas pamiršo.
Nes jei iš tiesų rūpėtų ir jei „vertybės, idėjos ir principai“ nesikeistų keičiantis politinei konjunktūrai, žinant aukščiau minėtą statistiką, blaiviai mąstančiam žmogui vargu ar apsiverstų liežuvis tvirtinti, jog šiandien „... niekam nekyla abejonių, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija savo darbą atlieka tvarkingai, turi Lietuvos žmonių pasitikėjimą“.
Deja, bet prezidentui V. Adamkui apsivertė. Ir ne tik ištarti aukščiau pacituotą frazę, bet ir dar vieną: „...bet koks pasikeitimas šioje srityje, atėjus naujam žmogui, galbūt net neturinčiam patirties, būtų labai žalingas“.
Išgirdus tai, telieka paklausti: o ar gali būti didesnė žala Lietuvos socialinei apsaugai nei šešerių metų V. Blinkevičiūtės vadovavimas ministerijai? Sprendžiant iš skaičių – vargu, nors, tiesą pasakius, net ir skaičių nereikia. Juk visi turime tėvus ar senelius, kurie gyvena iš pensijos, auginame vaikus arba bent pažįstame tuos, kurie juos augina, tad žinome, kaip valstybė padeda tai daryti.
Prezidentas turėtų džiaugtis, kad pasitaikė puiki proga pagaliau atsikratyti ministrės, kuri tikriausiai daugiau laiko leidžia dalydama interviu, fotografuodamasi žurnalų viršeliams ir užsakinėdama ministeriją reklamuojančius straipsnius šalies žiniasklaidoje nei bandydama panaikinti teisės aktų prieštaravimus, apie kuriuos metiniame pranešime kalbėjo V. Adamkus.
Juk jis visada kalbėjo apie būtinybę mažinti socialinę atskirtį ir pastangas, kad Lietuvoje neliktų pamirštų žmonių. V. Blinkevičiūtei vadovaujant, socialinė atskirtis tik didėjo, jei tikėti statistika, nuolat augo ir pamirštų žmonių skaičius.
Tiesa, ne viena Vilija dėl to kalta. Atsakomybė už dabartinę socialinę politiką tenka dabartinei Vyriausybei ir premjerui Algirdui Brazauskui. Vilija viena nieko negalėjo pakeisti, net jei būtų labai norėjusi.
Tiesa, kažin ar norėjo, nes neteko matyti, kad būtų viešai apsiverkusi, kai Vyriausybė nesutiko didinti pensijų ar išmokų už vaikus. Ir ko čia verkti – juk tai ne ministro kėdė ar tarnybinis automobilis, kuriuos taip gaila palikti. Tiesa, gali būti, kad be reikalo verkė, nes viskas, regis, krypsta į tą pusę, jog trijų partijų koalicinėje Vyriausybėje gali atsirasti nepartinė ministrė.
Gali būti ir taip, kad nepartinė ji bus laikinai – iki Seimo rinkimų arba kol galutinai subyrės koalicija. Paskui gal vėl taps partine. Kaip premjeras Algirdas būdamas prezidentu. Arba Petras Auštrevičius, kai norėjo juo būti. O gal pasiduos į kitą partiją. Kaip Rolandas Paksas, Vytautas Bogušis, Jonas Dagys, Egidijus Vareikis, Algis Čaplikas ir daugelis kitų.
Juk tai taip padeda grąžinti į Lietuvos politiką vertybes, idėjas ir principus bei pasiekti, kad idėjos ir politinės programos lemtų rinkėjų apsisprendimą per rinkimus.
Džiugu, kad ir prezidentas prie šio proceso svariai prisideda. O gal jį, kaip toje istorijoje su teismais, ir vėl patarėjai „išdūrė“?