Galiu pasakyti, kad tai turėjo daugelį erzinti, ir erzindavo, juo labiau kad anuomet buvau nemenkas bjaurybė ir tyčia rašydavau nemaloniai, nors dažnai ir teisingus dalykus. Nors šiaip būti užsienyje gyvenančiu ir vertinančiu savo šalį yra misija be jokio džiaugsmo ir be apdovanojimų: tokius mažai kas mėgsta, nors ir noriai skaito.
Skaito, nes žvilgsnis iš šalies padeda kurti pagaulų turinį. Tai ne talento klausimas: visi mėgsta skaityti apie save (net jei sako, kad tai jiems nerūpi).
Žiūrėdamas per tam tikrą atstumą, gali pamatyti ir tai, kas gerai, ir tai, ką reikia keisti, ir kuo skubiau.
Pirmiausiai pabarstysiu cukraus. Niekada nekenkia.
Lietuvoje - daug kas geriau, negu Anglijoje. Pavyzdžiui, medicina (patikėkite), namai, kuriuose gyvena žmonės, platesnės gatvės (išskyrus Vilnių, kuris pertvarkytas tik paspirtukams, kurie pavojingesni už automobilius, bet ideologiškai tyri), geresni orai (mes galvojame, kad pas mus niūrus dangus ir šalta, bet Lietuvoje bent jau būna metų laikai, ypač pavasaris ir ruduo, o Anglijoje ištisus metus tiesiog lyja) ir šiaip aukštesnis ir komfortiškesnis pragyvenimo lygis (vidutinis anglas dažnai uždirba neblogai, bet paskui pusę algos atiduoda už automobilį, benziną, draudimą ir parkavimą, arba už miesto transportą ir geležinkelio bilietą, ir tada pusę gyvenimo praleidžia kelionėse).
Lietuvoje kai kas geriau, net negu Italijoje: pavyzdžiui, švara gatvėse, elektros instaliacija namuose ir šildymas šalies pietuose (šaltas sezonas yra toks trumpas, kad italai tiesiog velkasi tris megztinius ir kenčia, kol išlenda saulutė ir vėl galima normaliai gyventi, investuoti į šildymo sistemas arba stiklo paketus, jų nuomone, visiškai neapsimoka).
Net Amerikai yra ko iš Lietuvos pasimokyti (nors šiaip ta šalis tobula): pavyzdžiui, amerikietiškos paklodės vietoje antklodės užvalkalų yra didelis trūkumas, nors daugiau problemų Amerikoje nematau.
Tai tiek gerų naujienų. Dabar apie problemą Lietuvoje.
Vienas dalykas pasimato, tik grįžus į Lietuvą po ilgo nebuvimo. Dar labai padeda disciplinuota žinių bado dieta: tai yra, lietuviškų žinių ir pramogų neskaitymas (na, minimaliai turiu susipažinti, kad galėčiau komentuoti, bet tik tiek) - kai išsivalai organizmą, paskui būna stipresnis efektas, įsimerkus atgal - gerai, kad grįžau trumpam.
Lyg karštą dieną įšokti į šaltą baseiną. Ne, palaukite, ne toks palyginimas. Baseinas karštą dieną yra malonu. Čia lyg įšokti į baseiną pilną piranijų, kur dar esi prieš tai kiek papjaustomas, kad pakraujuotum, kad žuvelėms būtų didesnis apetitas. Ir piranijos nebūtinai puola tave, daugelis jų ėda kitus plaukiotojus, o daugiausiai kandžiojasi tarpusavyje.
Atrodo, kad visi, kas viešai šneka, yra arba mirtinai įsižeidę, arba įžeidinėja kitus. Humorui, šypsenai, smagumui neliko vietos (ne, aš ne apie kokio nors kvailelio isterijas Seime, ten ne humoras, o labai nesveikai atrodančios pramogos, esu jau apie tai rašęs čia. Visur tik kruvini krumpliai ir žvilgsniai iš padilbų.
Aplink ištisai kaltinimai, protestai, ultimatumai, reikalavimai atsistatydinti ir trankymaisi virtualiais šlapiais skudurais - kur bepasisuksi, nuo nacionalinio transliuotojo iki geležinkelininkių, nuo paspirtukininkų ir moteriškų džinsų kišenių iki naujų žurnalistų sambūrių (aš suprantu daugelio žmonių norą vienytis į tokią profesinę bendriją, kuri atitiktų jų pažiūras ir vertybes, bet viskas, kas iššokdavo viešojoje, buvo tiek pilna įniršio ir agresijos, kad kelis kartus turėjau pasižiūrėti, ar čia tikrai tie mieli žmones, kuriuos aš pažįstu?).
Žmonės įsijautrinę iki pasiutimo ir vis ieško kaltų. Labiausiai norisi, kad vis kas nors būtų nubaustas. Ištisai neteisybės jausmas ir atrodo, kad labiausiai visiems norėtųsi kokio nors tribunolo, kuris visus už viską nuteistų ir išdalintų kuo žiauresnes bausmes, tada būtų pasitenkinimas iš keršto.
Jei norite mane (ar kokius nors mano kolegas) kaltinti dėl to, kad daugiau negu prieš dešimt metų aš pats atnešiau į Lietuvą patyčių kultūrą, juodąjį humorą ir įžeidžią leksiką, tai labai prašom, tik tokia versija nuo kartojimo nepasidarys tiesa. Aš jau esu girdėjęs, kad ne tik išmokiau Lietuvos vaikus keiktis, bet dėl manęs asmeniškai mokyklose baisi atmosfera (dar negirdėjau štai ko: kad galimai į medicinos įstaigas mobingas irgi atėjo iš manęs).
Jei jums atrodo, kad visą tautą ir jos stuburą gali sugadinti koks nors Užkalnis arba į jį panašūs smulkūs autoriai be talento, tai kas per tauta be valios ir supratimo? Ir kodėl ta tauta renkasi iš Užkalnio mokytis nepagarbių juokų, o ne, pavyzdžiui, mokytis iš Kristinos Sabaliauskaitės knygų? Čia retorinis klausimas.
Tai koks atsakymas? Visiems Lietuvoje reikia atostogų. Nors poros dienų, geriau - savaitės. Bet ne tokių, kur lekiate kažkur iškišę liežuvius. Ne. Reikia išsijungti feisbukus. Nueiti į gamtą, pafotografuoti ką nors, muzikos paklausyti, garsiai dainuoti (geriau ten, kur niekas jūsų negirdi), ką nors veikti, kas jums teikia malonumą.
Ir visiems reikia nueiti pas galvos daktarą, bent porai sesijų. Išsišnekėti, išsipasakoti, pasijusti geriau. “Tau, Užkalni, pirmam pas psichiatrą reikia.” Žinau, aš jau vaikštau. Patariu ir jums.