Lietuvos bankų asociacijos (LBA) prezidentė Eivilė Čipkutė Delfi TV laidoje „Piniginiai reikalai“ komentuodama pasiūlytą mokestį išskyrė tai, kad nėra garanto, jog mokestis iš tiesų bus taikomas tik laikinai.
„Mes nepritariame pasiūlytam mokesčiui. Apskritai manome, kad tokio mokesčio nereikia, nes Lietuvoje jau nuosekliai kelis metus blogėja kredito įstaigų mokestinė aplinka. Šis sektorius dominuojamas užsienio investuotojų, o jų natūralus lūkestis iš valstybės – stabili, prognozuojama, skaidri investicinė aplinka. Tuo tarpu matome, kad nuosekliai blogėja ta situacija, nes pirmą kartą papildomas pelno mokestis buvo įvestas 2019 m. Jis buvo tik laikinas, po poros metų perdarytas į nuolatinį. Tai yra trečdaliu didesnį pelno mokestį jau dabar kredito įstaigos moka.
Dabar matome šį pasiūlymą, kaip tęstinį investicinės aplinkos blogėjimą. Siūlomas laikinas mokestis, bet klausimas, ar galime pasitikėti politikos tęstinumu? Ar nebus reikšmingas pablogėjimas investicinės aplinkos? Nes matome, kad kitos šalys Šiaurės, Baltijos šalių regione apie tokį mokestį nekalba“, – teigia E. Čipkutė.
Kaip priduria pašnekovė, pavienių atvejų Europoje dėl tokio mokesčio būta, tačiau tos šalys nėra mūsų konkurentės.
„Pas mus bankiniame sektoriuje ta likvidumo situacija nėra niekuo unikali. Ji yra visoje Europoje, visame pasaulyje tokia pati. Ji susiformavo popandeminiu periodu. Nėra nieko unikalaus pas mus. Estijoje tas pats. Dėl to nematome, kodėl šioje valstybėje kredito įstaigos turėtų būti apmokestinamos, kai tai yra selektyvus pasirinkimas“, – sako pašnekovė.
Lietuvos banko (LB) valdybos pirmininkas Gediminas Šimkus atkreipia dėmesį, kad mokestis nukreiptas ne į praėjusius metus, bet į 2023 ir 2024 metus. Jis taip pat prideda, kad panašių veiksmų imasi ir kitos Europos šalys, kaip Čekija ar Ispanija.
„Kalbant apie pačio solidarumo įnašo reikalingumą ar nereikalingumą, manau, kad bendruoju atveju pritarčiau arba visi solidariai, arba niekas, bet šiuo konkrečiu atveju dėl įsiplieskusios infliacijos ugnies ir dėl ECB atsako didinant palūkanų normas, taip pat, kaip atsaką į Covid-19 pandemiją, stiprų fiskalinį skatinimą, ko pasekoje susiformavo didžiuliai likvidumai bankų sistemoje, kas mažina paskatas didinti indėlių palūkanų normas, mūsų šalies bankų sistemoje ateityje atsiranda prielaidos formuotis itin didžiuliams pelnams.
Svarbu pažymėti, kad sąlygos tokiems pelningumams susiformuoja dėl visuomenės per valstybę padarytų tam tikrų išlaidų. Dėl to, mano galva, kai mes kalbame, kad gali turėti tam tikrą įtaką, paslaugų kainodarai, tai tada mes turime atsakyti sau į klausimą, kokie veiksmai apskritai nedarytų įtakos kainodarai. Nes mes nekalbame apie kažkokį pelno augimo sumažėjimą, kalbame apie itin reikšmingą padidėjimą dėl netikėtų, išskirtinių aplinkybių. Būtent ta dalimi, kuri didesnė nei įprastai, ir ne nuo konkrečių verslo sprendimų priklausanti, o dėl aplinkybių, dalimi to pasidalinimo su valstybe“, – sako G. Šimkus.
E. Čipkutė atsako, kad reikėtų stebėti visą ekonomikos ciklą, o ne remtis keliomis išskirtinomis aplinkybėmis.
„Argumentas, kuris dažnai naudojamas, kad buvo teikiama daug valstybės pagalbos pandemijos laikotarpiu. Reiktų atkreipti dėmesį, kad Lietuvoje buvo unikali situacija, valstybės pagalbos buvo teikiama proporcingai daugiau nei kitose valstybėse, dėl ko 2021 m., galima sakyti, privatus kreditas buvo išstumtas. Bankų paskolų portfeliai aptirpo 14 proc. Bankai patyrė dėl to nuostolių, nes verslas naudojo valstybės pagalbą pasidengti paskoloms, taip pat nebuvo noro skolintis iš kredito įstaigų tuo laikotarpiu, kol buvo teikiama valstybės pagalba.
Kitas dalykas, ta valstybės pagalba atsiradusi gavėjų sąskaitose padidino sistemos likvidumą, ir nuo to papildomo likvidumo kredito įstaigos turėjo mokėti ECB palūkanas. Reikėtų žiūrėti visą ekonominį ciklą. Šiandien toks momentas, poryt gali būti kitas“, – pastebėjo E. Čipkutė.
Ar mokestis užkris vartotojams?
Ne paslaptis, kad verslui padidinus mokesčius, šie dažnai juos perkelia į savo paslaugų ar prekių kainą ir taip galiausiai vis tiek susimoka vartotojas. Ar taip nutiktų ir šiuo atveju? Viskas priklausys nuo pačių kredito įstaigų, bet tokia rizika egzistuoja.
„Visada egzistuoja visokia rizika, bet būtent ir kalbame apie tam tikrą solidarumą ir socialinę atsakomybę. Iš vienos pusės mūsų piliečiai susiduria su infliacija, perkamosios galios sumažėjimu, išaugo palūkanos, iš banko perspektyvos tai pajamos, bet iš visuomenės perspektyvos, kai turi paėmęs paskolą, tai tam tikros išlaidos. Jei bet kokį pelno nuokrypį bankai bandytų kompensuoti kažkokia tai kainodara, būtent tada mes ir negalėtume kalbėti apie solidarią ir atsakingą veiklą“, – komentavo G. Šimkus.
„Kainos klausimais mes nediskutuojame, bet kiekviena kredito įstaiga spręs individualiai, kaip reaguos į šitą situaciją. (…) Bendra ekonominė logika, tai kiekvienas ekonomikos žaidėjas reaguoja atitinkamai ir dėlioja savo sprendimus. Kredito įstaigos spręs individualiai dėl to“, – į klausimą atsakė E. Čipkutė.
G. Šimkus taip pat pabrėžė, kad net ir po solidarumo įmokos nei absoliutus bankų pelnas, nei santykinis pelningumo rodiklis nesumažėtų, o toliau būtų didesni.
„Nes tai, ką kalbame apie 2023-2024 m., dėl išskirtinių aplinkybių numatomas reikšmingas, palyginti su 2021 metais, triskart pelno didėjimas. Visame svarstymo kontekste tai turėtų būti svarbu, o kalbant apie kitus sektorius, mokestinė politika taip, mes konsultuojame Finansų ministeriją ar Vyriausybę, bet apie kitų sektorių apmokestinimą neturiu jokių žinių“, – pridūrė LB vadovas.
Advokatas: ne solidarumas, o diskriminavimas
Advokatų kontoros „Motieka & Audzevičius“ ginčų advokatas Albertas Šekštelo „Delfi“ komentavo, kad siūlomas „solidarumo įnašas“ būtų taikomas ne visoms kredito įstaigoms. O tai gali sukelti problemų ir pačiai valstybei, jei būtų pripažinta, kad valstybė taip diskriminuoja verslą.
„Kyla klausimas, ar tai, kas siūloma, yra solidarumo įmoka, ar socialistinė įmoka (siekiant pagal kažkokius kriterijus perskirstyti gėrybes tarp visuomenės narių)? Panašu, kad pastaroji. Nereikėtų pamiršti, kad valstybė, reguliuojanti finansų sektorių, turi laikytis ir tarptautinių įsipareigojimų, būtent – draudimo diskriminuoti bei nuosavybės gerbimo. Tarptautinėje praktikoje yra pavyzdžių, kai valstybės buvo pripažintos kaltomis dėl diskriminavimo ar netiesioginio nuosavybės atėmimo, pvz., didinant mokesčius, numatant skirtingą mokestinį režimą.
Įnašą mokėtų finansų įstaigos, kuriose laikomos rezidentų indėlių lėšos 2022 metų gruodžio 31 dieną buvo ne mažesnės kaip 400 mln. eurų. Kitaip tariant, toks „solidarumo“ mokestis bus taikomas ne visiems, o tik daliai Lietuvoje veikiančių bankų ir didins įtampą tarp rinkos dalyvių. O jeigu bankas turi daug nerezidentų indėlių? Ar jam šis mokestis neaktualus? Kodėl? Juk tas bankas taip pat naudojasi Europos centrinio banko politikos nulemta proga uždirbti vadinamąją „netikėtą grąžą“.
Jau dabar, net neįvertinus visų detalių, tokia Finansų ministerijos bei Lietuvos banko politika atrodo ne solidarumo, bet diskriminavimo išraiška. Jei bankai nesutiks su tokiu noru prisidengiant kilniu tikslu kelių bankų sąskaita finansuotis investicijas į krašto gynybos infrastruktūrą, valstybei teks atlyginti savo pačios reguliavimu padarytus nuostolius“, – komentuoja advokatas.
„Delfi“ primena, kad Finansų ministerija siūlo terminuotai nustatyti 60 proc. laikino solidarumo įnašo tarifą bankų ir kredito įstaigų grynųjų palūkanų pajamoms, daugiau kaip 50 proc. viršijančiam keturių įprastų finansinių metų šių pajamų vidurkį. Siūlomu įstatymo projektu laikinas solidarumo įnašas būtų mokamas už 2023 ir 2024 m. Prognozuojama, jog siūlomi laikino solidarumo įnašai įstatymo galiojimo laikotarpiu sugeneruos 510 mln. eurų.
