Partijos jau pykstasi dėl savivaldos rinkimų laurų ir, regis, kone visos, patenkintos savo pasirodymais, skelbia „pergales“. Antai, Kęstutis Masiulis galvoja, kad savivaldos rinkimai, ekstrapoliuojant juos į Seimo, „yra fantastiškai geri – ne socialdemokratams, o mums“ t. y. konservatoriams. Tuo tarpu vienas socialdemokratų lyderių Mindaugas Sinkevičius, triuškinamai laimėjęs mero kėdę jau pirmajame ture, galvoja priešingai.
Politikus galima suprasti, jie, naudodamiesi kiekviena proga, reklamuoja savo partijas, tačiau iš tikrųjų būsimus Seimo rinkimų rezultatus prognozuoti daugiau ar mažiau tiksliai, vargu, ar apskritai įmanoma, remiantis tik savivaldybių rinkimų rezultatais ir jų poveikiu rinkėjams. Tai greičiau panašu į gerus norus ar propagandinį būrimą kavos tirščiais.
Visų pirma, todėl, kad iki Seimo rinkimų dar gana daug laiko, o per pusantrų metų bus nemažai pasikeitimų šalies ūkyje, energetikoje, ekonominėje bei socialinėje situacijoje, kitose srityse, jau nekalbant apie karą Ukrainoje ir jo poveikį daugeliui geopolitinių procesų, kurie paveiks ir mus.
Imkime kad ir mokesčių reformą, apie kurią tiek daug kalbama jau kelinti metai, kurios kone visi reikalauja, turime ir įsipareigojimus europinėms struktūroms, stringa net Europos Sąjungos parama. Sėkminga reforma neabejotinai padidintų valdančiųjų populiarumą, pagerintų jų šansus būsimuose Seimo rinkimuose.
Gi nesėkminga priešingai – gali turėti net ir triuškinamą poveikį visoms valdančiosios koalicijos partijoms, nes pristatoma, man regis, per vėlai, galutinai priimta greičiausia bus tik prieš Prezidento ir Seimo rinkimus, todėl sunku tikėtis, jog bus sėkminga, nors to linkėčiau. O klausimas, ar visuomenė, žmonės, verslas prie jos pasekmių greitai adaptuotųsi, šiuo atveju, yra esminis, o ne retorinis.
O tai reiškia, kad politinių partijų, Vyriausybės, Seimo daugumos, jei tokia po antrojo savivaldos rinkimų turo dar išliks, taip pat opozicinių politinių jėgų veiklos vertinimai keisis ir ne sykį. Nes mokesčių reforma, skirtingai nuo kitų, yra tinkamiausia platforma pademonstruoti partijų ideologijas, todėl ir diskusija Parlamente bus neabejotinai aštri. Mokesčiai, ko gero, yra tiksliausias indikatorius, kuo skiriasi kairė nuo dešinės.
Aišku, nemaža dalis rinkėjų turi gana tvirtas nuostatas ir savo pasirinkimų per daug nekeis ir po pusantrų metų, tačiau dalis abejojančių, neapsisprendusių ar priimančių sprendimus, už ką balsuoti, paskutinę minutę rinkėjų gali ir pakeisti.
Antra, kaip žinoma, likus pusmečiui iki Seimo rinkimų dar įvyks Europos Parlamento bei Prezidento rinkimai. Seimo rinkimus ypač paveiks prezidentiniai, kurie, priklausomai nuo rezultatų, kaip jau matėme net ir 2019-aisiais, gali politinių partijų (ne)populiarumą apversti aukštyn kojomis.
Daug kas priklausys ir nuo konkrečių politinių partijų lyderių sėkmės ar nesėkmės, pirmiausia, prezidentinėse lenktynėse, o po to – ir jų lyderystės Seimo rinkimuose. Be to, Seimo rinkimai vyks beveik tuoj pat po prezidentinių, kas atsitinka tik kartą per dvidešimt metų, todėl ir pastarųjų poveikis bus daug didesnis, neabejotinai nustelbs savivaldos rinkimų pergales ir net pralaimėjimus.
Trečia, kaip žinoma, turime mišrią Seimo rinkimų sistemą, o tai reiškia, jog dar pusei Seimo, t. y. pagal proporcinę dalį, gal ir galima būtų dabartinius savivaldos rezultatus ar net skelbiamus partijų reitingus vienaip ar kitaip ekstrapoliuoti.
Tačiau kita pusė Parlamento renkama pagal apygardas, kurių dalies net ribos nesutampa su savivaldybių ribomis. Jau nekalbant apie tai, kad yra apygardų, kurias sudaro dviejų ar daugiau skirtingų savivaldybių dalys. Be to nemažai savivaldybių apskritai laimėjo rinkimų komitetai, kurie, dar neaišku, ar remtų kokį nors partinį kandidatą į Seimą.
Beje, rinkimų komitetai laimėjo keliuose didesniuose miestuose, kuriuose yra net po keletą Seimo rinkiminių apygardų. Vis tik ten, kur susiklostys tinkama mero, tarybos daugumos partnerystė su kandidatu į apygardą, pastarasis galėtų tikėtis palankesnių rezultatų.
Tačiau net ir iškeliant kandidatus savivaldybėse, kur vadovauja vienos ar kitos partijos meras, taip pat dauguma taryboje, tos pačios partijos kandidatas į Seimą net ir su vietos valdžios parama privalės įveikti nemažai kitų pajėgių konkurentų. Apskritai galbūt aiškesnė parama bus įmanoma tik antrajame ture. Beje, patys rinkėjai, kaip žinoma, daugiau žvalgosi į asmenybes, o ne į partinę ar juolab ideologinę priklausomybę.
Vis tik geri rinkimų rezultatai partijoms, net jei jie ir tiesiogiai nelemia sėkmės kituose, yra labai svarbūs jau vien todėl, kad gerokai įkvepia politikus, partijų narius aktyvesnei veiklai, paskatina net ir naujų narių pritraukimą į partijas, iškelia naujus potencialius politikus. Savivaldos rinkimuose tokie politikai išmėginami, ateityje jie gali pasinaudoti savo kampanijų patirtimi ir Parlamento rinkimuose.
Iš kitos pusės, pergalės entuziazmas padidina ir konkurenciją partijų viduje, jų lyderiai susiduria su iššūkiu, kaip tokią situaciją suvaldyti ir nukreipti partijai naudinga linkme. Partijų lyderiams svarbūs ir geri santykiai su naujai išrinktais merais, tarybų frakcijų vadovais, kas atskirais atvejais gali būti lemiama ir Seimo rinkimuose.
Ar tinkamas šiuo atveju yra priežodis „pergalės įkvepia, pralaimėjimai moko“, pamatysime po pusantrų metų Seimo rinkimuose. Kam bus palankus savivaldos tikrų ar tariamų pergalių vėjas – taip pat. Ar partijos padarys teisingas išvadas, praėjus rinkimų euforijai ar nusivylimui, yra kone lemiama būsimai (ne)sėkmei. Nes ir pergalė, ir pralaimėjimas vienodai pajėgūs nuvesti partines rinkimų komandas klaidinga linkme.
