Pirmoji olimpiada ir laurai Europos krepšinio čempionate
Visuomeninis sporto judėjimas plito visoje Lietuvoje: steigėsi daugiau sporto organizacijų, didėjo jų veikla, šalies sportininkai dalyvavo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje rengiamose varžybose. Todėl atsirado poreikis teisiškai reglamentuoti sporto sistemą. 1932 m. buvo priimtas pirmasis Kūno kultūros įstatymas, kuriuo įsteigtas pirmasis valstybinis sporto valdymo institutas – Kūno kultūros rūmai. Jie pradėjo veikti 1932 m. spalio 1 d. Kaune. Pirmuoju jų direktoriumi tapo Antanas Jurgelionis.
Kūno kultūros įstatymo priėmimas ir valstybinio sporto instituto įkūrimas rodo, kad kūno kultūros ir sporto plėtra tapo valstybės rūpesčiu – tai rodo didėjanti valstybės finansinė parama sportui, nacionalinės kūno kultūros sistemos kūrimo pradžia, kūno kultūros ir sporto specialistų rengimas, fizinio lavinimo teikimas mokyklose, visuomenės fizinio pasirengimo lygio kėlimas ir kt.
Tuo laikotarpiu Lietuvos sportininkai iškovojo pirmuosius apdovanojimus tarptautinėje arenoje: Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė 1937 ir 1939 m. tapo Europos čempione, o Lietuvos moterų krepšinio rinktinė 1938 m. Europos moterų krepšinio čempionate iškovojo sidabro medalius.
Sovietų tvarka suparalyžiavo Lietuvos sportą
1940-1941 m. Sovietų sąjungai aneksavus Lietuvą, prasidėjusi sovietizacija neaplenkė ir kūno kultūros bei sporto: buvo nutraukti tarptautiniai sporto ryšiai, sustabdyta tarptautinį pripažinimą turėjusio Tautinio olimpinio komiteto ir sporto federacijų veikla, nacionalinė kūno kultūros ir sporto valdymo sistema pertvarkyta pagal sovietinį modelį, Kūno kultūros rūmus pakeitė Kūno kultūros ir sporto komitetas prie Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybos.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir vėliau Lietuvą okupavus vokiečiams, sporto sąjūdžio organizavimas buvo įgyvendinamas tuo pačiu principu, kaip ir prieškario Lietuvoje. Tačiau sportinę veiklą labai apsunkino sporto bazių, įrangos ir lėšų trūkumas bei dažnos jaunimo mobilizacijos į vermachtą. Deja, sportininkus palietė ir Hitlerio vykdyta genocido politika: ne vienas buvo išsiųstas į koncentracijos stovyklas. Didelių nuostolių Lietuva patyrė ir tada, kai dalis sporto bendruomenės, bijodama represijų, emigravo į Vakarus.
1945 m., kai nuo pat pirmųjų pokario dienų Lietuva vėl atsidūrė po totalitarinio Stalino režimo padu, buvo atkurta ir dar labiau sustiprinta sovietinė kūno kultūros ir sporto sistema, pradėta formuoti 1940-1941 m. Lietuvos sportas tapo SSRS kolektyvizuotos sistemos su griežtu centralizuotu kolektyviniu planavimu ir valdymu dalimi. Svarbiausias nuostatas ir pagrindinius sprendimus, susijusius su kūno kultūros ir sporto plėtra, priėmė aukščiausi SSRS partiniai ir valstybiniai organai. Socialistinė sistema ketino naudoti kūno kultūrą ir sportą kaip vieną iš priemonių telkti visuomenę politinėms, kultūrinėms ir ekonominėms problemoms spręsti.
Po Stalino mirties demokratizacija pamažu įsibėgėjo, o šeštajame dešimtmetyje buvo bandoma pertvarkyti kūno kultūros ir sporto valdymo sistemą. Apskritai, kuriant sovietinę kūno kultūros sistemą, ypatingas dėmesys buvo skiriamas valdymo struktūrai. Daugkartiniai kūno kultūros ir sporto organizacijų valdymo pagrindų pokyčiai, be abejonės, trukdė daugiau ar mažiau nuosekliai plėtoti kūno kultūros ir sporto sektorių.
Lietuvos sportininkų pasiekimai – nepalaužiamos dvasios vaisius
Penkiasdešimt aneksijos, okupacijos ir Antrojo pasaulinio karo metų atnešė daug vargo ir rūpesčių visai Lietuvos tautai ir, žinoma, sportui. Pokario sukrėtimai sugriovė daugelio Lietuvos kūno kultūros ir sporto specialistų bei sportininkų gyvenimus. Vieni pasitraukė į Vakarus, kiti buvo ištremti į Sibirą arba žuvo pasipriešinimo kovose. Iš tremties Sibire grįžusiems sportininkams nebuvo leidžiama dalyvauti užsienio varžybose. Tačiau sportas okupacijos laikotarpiu buvo vienas iš nedaugelio dalykų, kurie nuoširdžiomis ir profesionaliomis sportininkų ir sporto specialistų pastangomis padėjo palaikyti tautos dvasią, lietuvių kalbą. Boksininko Algirdo Šociko ir jo varžovo Nikolajaus Koroliovo kovos, Kauno „Žalgirio“ krepšinio komandos ir Maskvos CSKA rungtynės lietuvių tautai visada reiškė kur kas daugiau nei tik sportą.
Sovietmečiu Lietuvos sporto organizacijos, sporto vadovai ir specialistai, formaliai vykdydami oficialią politiką, sugebėjo įgyvendinti ir realią, individualią sporto politiką, kuri tarnavo Lietuvos interesams. Todėl Lietuvos sportas sovietinio režimo metais nenusmuko, o Lietuvos sportininkai pasiekė daug reikšmingų pergalių tarptautinėje arenoje. Deja, olimpinėse žaidynėse, pasaulio ir Europos čempionatuose lietuviai galėjo dalyvauti tik kaip SSRS rinktinių nariai. Norint patekti į vieną iš šių rinktinių, ne visada pakakdavo pasiekti geriausių sportinių rezultatų. Tačiau po 1952 m. Lietuvos sportininkams pavyko dalyvauti visose olimpinėse žaidynėse ir laimėti medalius. Per okupacijos metus net 23 Lietuvos sportininkai tapo olimpiniais čempionais, buvo iškovota 19 sidabro ir 15 bronzos medalių.
Sporto atgimimo 30-metis
1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, tuometinis Kūno kultūros ir sporto komitetas ir 1988 m. gruodžio 11 d. atkurtas Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK) nedelsdami paskelbė bendrą kreipimąsi į Lietuvos sportininkus ir trenerius, prašydami nedalyvauti SSRS čempionatuose ir nedalyvauti SSRS rinktinėse. Be ekonominės blokados, SSRS pradėjo ir sportinę blokadą prieš Lietuvą, kuri tęsėsi iki 1991 m. vėlyvo rudens.
1990 m. balandžio mėn. vietoj Kūno kultūros ir sporto komiteto įsteigtas Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. KKSD ir LNOK kartu pradėjo reformuoti Lietuvos sporto sistemą ir užmegzti tarptautinius ryšius. Pagal Vakarų šalių pavyzdį buvo sukurta klubinė sistema, įvairių sporto šakų federacijos įgijo visišką savarankiškumą, įkurtos naujos visuomeninės sporto organizacijos: Parolimpinis komitetas, Lietuvos sporto federacijų sąjunga, Lietuvos asociacija „Sportas visiems“ ir kt. Sporto teisinio reglamentavimo pagrindu tapo 1995 m. priimtas Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymas. Per dešimtmetį šis įstatymas šiek tiek paseno, todėl, atsižvelgiant į naujus poreikius ir aktualijas, 2008 m. buvo priimtas Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo pakeitimas.
Sporto bendruomenė svarbiausius Lietuvos sporto klausimus pradėjo spręsti bendruose forumuose – sporto kongresuose. 2005 m. IV Lietuvos sporto kongrese buvo priimta ir patvirtinta Lietuvos kūno kultūros ir sporto strategija iki 2015 m.
Nepaisant sudėtingos pastarųjų metų sporto sistemos pertvarkos, galima teigti, kad Lietuvos sporto sistema veikia efektyviai. Tai įrodo Lietuvos sportininkų pasiekimai. Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos sportininkai nė karto iš vasaros olimpinių žaidynių negrįžo be medalių. Vasaros olimpinėse žaidynėse jie iškovojo 16 medalių: keturis aukso, keturis sidabro ir aštuonis bronzos (12 krepšininkų medalių čia skaičiuojami kaip vienas).
Kasmet Lietuvos sportininkai iškovoja apie du su puse šimto medalių įvairių amžiaus grupių Europos ir pasaulio čempionatuose. Pasaulio universiadose Lietuvos studentai iškovojo devynis medalius. Iš parolimpinių žaidynių Lietuvos sportininkai parsivežė 30 medalių (4 aukso, 11 sidabro ir 15 bronzos), iš kurčiųjų žaidynių – 19 medalių. Kasmet Lietuvoje vyksta apie 10 pasaulio ir Europos čempionatų. Didžiausias ir svarbiausias tarptautinis renginys, kurį priėmė Lietuva, yra 2011 m. Europos vyrų krepšinio čempionatas.