Keista, kai apie tai reikia kalbėti antro pagal dydį NATO ir ES šalies miesto reikalų kontekste, bet tokia šiandienos realybė. Po nuostabaus Europos kultūros sostinės (KEKS2022) reiškinio, kuris Kauną praeitais metais priartino arčiau platesnės Vakarų ir visos Europos auditorijos ir kuris tapo puikia švietimo priemone, pasibeldusia į kiekvieno kauniečio namus, atviru klausimu taip ir lieka: o kas toliau? Ar mes turėsime alternatyvą, kuri garsins mūsų miestą ir kuri užtikrins ryšius, partnerystes su kitais Europos ir pasaulio miestais? Tam būtinas kompleksinis atviras požiūris, todėl, kad Kaune atėjo metas investuoti ne į betoną, pastatus, bet į žmones, t. y. į tai, kas kuria viso miesto turinį.
Apie kultūrą kaip apie stiprios valstybės prioritetą, be kurio neįsivaizduojami ir kiti poliai (verslas, mokslas, sportas), kalba daugelis. Tačiau ne visi imasi realių darbų, kad šis identiteto ženklas ir taptų tikruoju prioritetu. Jį išlaikyti galima tik per mieste dirbančius žmones, tuos kultūrininkus, kurie savo darbu jau įrodė profesionalumą. Nors kultūros sostinės projektas baigėsi, tačiau tęstinumas – neišvengiamas, ir tam būtina skirti savivaldybės resursus. Ne abejotinos vertės kičinėms skulptūroms ar viešiesiems ryšiams, o renginiams, iniciatyvoms, kurios skirtingais kontekstais lavina žmogaus skonį, pasaulėžiūrą ir bendrą suvokimą. To įdirbio ir rezultatų, kurie buvo įdėti į Europos kultūros sostinę pastaruosius metus, nevalia apleisti. Valdžia nekuria kultūros, tačiau užtikrina tinkamas ir orias sąlygas ją kurti ir tobulinti ne kam kitam, o profesionalams. Pastaruoju metu Kaune tai – pamiršta. Ir tai turi keistis.
Žengimas atvirumo kryptimi yra neišvengiamas ir be žmonių, kurie formuoja atskiras bendruomenes mieste. Jos pastaruoju metu buvo užmirštos, o jų balsas taip ir nepasiekdavo savivaldybės koridorių. Nutraukus bendradarbiavimą, projektų finansavimą ir neegzistuojant atstovaujamajai demokratijai mieste, neįmanoma judėti pirmyn atvirumo prasme. Išlaikant Europos kultūros sostinės tęstinumą Kaune, būtina užtikrinti visapusį kultūros kaip reiškinio artėjimą prie žmogaus. Pastatų ir patalpų miestas tam turi, tačiau čia būtina ir principinė miesto pozicija bei strategija: visa tai turi tarnauti miesto bendruomenių, o ne privilegijuotų asmenų reikmėms skirtinguose miesto rajonuose.
Tai – tik kelios sritys, kurios reikalauja didelio atidumo ir toliaregiškumo. Tai – sudėtinga ir rezultatai negimsta per naktį, nes investicija į žmogų yra kur kas komplikuotesnis procesas nei naujų polių statyba. Tačiau ilgesnėje perspektyvoje tai atsiperka šimteriopai.