Vakarų šalyse jau daugelį metų buvo elgiamasi priešingai – remiant mažiausiai uždirbančius lygiagrečiai kyla visų kitų pajamos, mat tai didina žmogaus darbo kainą rinkoje, darbdaviai patiria spaudimą „iš apačios“ ir tampa priversti mokėti orius atlyginimus, kad pritrauktų ir išlaikytų darbuotojus. Kadangi Lietuvos kapitalizmas, kaip ir kitų postsovietinių šalių, daugiausia rėmėsi pigia darbo jėga, paramos skurstantiesiems mažinimas yra tiesiog valstybės pataikavimas darbdaviams, norintiems išnaudoti darbuotojus, mokant jiems kuo mažesnes algas. Toks valdžios elgesys yra visiškai priešingas geriausiems valstybės interesams.
Platesnė, universalesnė parama ne mažina paskatą dirbti, o priešingai – stiprina žmones, šeimas, motyvuoja ieškoti geresnio darbo, mokytis, kurti verslą arba tiesiog padeda išgyventi sudėtingus laikotarpius, nupirkti žieminius batus vaikams ar patenkinti kitus būtinus poreikius.
Net aršiausi kritikai negali paneigti fakto, jog Sauliaus Skvernelio Vyriausybės pasiūlyti „vaiko pinigai“ tiesiogiai prisidėjo prie nepasiturinčių šeimų, ypač regionuose, gerovės didinimo. Europos Komisija kelerius metus iš eilės vis kartojo, kad tai buvo viena sėkmingiausių socialinės politikos priemonių ir vaikų skurdo skaičiai krito sparčiausiai visoje Europos Sąjungoje.
Pagrindinis vaiko pinigų skirtumas nuo aibės kitų anksčiau nesėkmingai taikytų socialinės politikos priemonių – jie mokami visiems vaikams, nevertinant šeimos pajamų ir nekeliant jokių kitų sąlygų. Lygiai tą pačią – universalumo – logiką mes pritaikėme reformuodami ir pašalpų bei kompensacijų už šildymą mokėjimą, neįgalumo išmokas. Socialinė pagalba pandemijos metu, leidusi išvengti Lietuvos ekonomikos nuosmukio, taip pat buvo maksimaliai universali. Vaiko pinigai taip pat yra pirmasis Lietuvos žingsnis link universalių bazinių pajamų, kurios greitu laiku atsiras visose moderniose valstybėse, nes žmogus darbo rinkoje nebegalės konkuruoti su dirbtiniu intelektu ir robotais.
Kaip ir buvo galima tikėtis, į valdžią atėję dešinieji, nepaisant kritikos mūsų socialinei politikai, iš esmės nedrįso nieko keisti. Priešingai – atsargiai einama tuo pačiu keliu. Neseniai atsirado universali išmoka vienišiems asmenis, bet to, nuo šiol mamos ir tėčiai, gaudami dosnias išmokas, gali dirbti nuo pirmųjų vaiko gimimo metų.
Tęstinumas sveikintinas, tačiau jis pasirinktas iš valdančiųjų baimės ir dėl savų idėjų stokos, todėl progresas labai menkas ir daroma daug klaidų. Vaiko pinigai indeksuojami nepakankamai, pensijų srityje daromas jovalas: individualiosios dalies kėlimas atsiejamas nuo bazinės – ir taip didinama praraja tarp senjorų.
Kol esame opozicijoje, teikiame pataisas ir bandome taisyti valdančiųjų klaidas, užpildyti idėjų vakuumą ir lyderystės stoką. Gerai bent tai, kad mūsų nubrėžta socialinės politikos kryptis nesikeičia – vis daugiau skurdo riziką patiriančių socialinių grupių gauna socialinę pagalba su mažiau išankstinių sąlygų, pamažu artėjant link universalių bazinių pajamų.
Būtent universalių bazinių pajamų idėja tapo esmine 2022 metais sukurtos Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ programos socialinės dalies ašimi.
Statistika ir stebėsena rodo, jog didžiausią riziką patirti finansinius sunkumus Lietuvoje turi šeimos su vaikais, vieniši asmenys, pensininkai ir, žinoma, bedarbiai.
Šeimų su vaikais ir vienišų asmenų skurdui spręsti jau pasitelktos universalios išmokos, sėkmingos Sodros pertvarkos, atliktos praėjusios Vyriausybės, pensijos taip pat auga, nors šios kadencijos metu ir buvo priimti keli klaidingi sprendimai. O štai bedarbių skurdo situacija jau daugelį metų yra įstrigusi.
Šiuo metu darbą praradę asmenys nuo pajamų netekimo yra apsaugoti 9 mėnesius, tiek laiko jie gauna socialinio draudimo nedarbo išmoką. Visus tuos 9 mėnesius jie negali gauti nė euro pajamų ir jei gaus bent kelių valandų uždarbį arba pradės individualią veiklą, net ir negaudami iš jos pajamų – iš karto praras visas išmokas.
Šį pavasarį teiksime pataisas Seime, kuriomis numatysime teisę gauti nedarbo draudimo išmokas net ir įsidarbinus ar pradėjus individualią veiklą. Tokia išimtis galiotų nuo šešto bedarbio išmokos gavimo mėnesio, kad būtų išvengta piktnaudžiavimo. Tokiais pakeitimais džiaugtųsi ir smulkusis verslas, kuris neretai neranda darbuotojų regionuose, mat žmonės bijo netekti išmokų, ir patys bedarbiai, nes neprarasdami išmokų galėtų imtis iniciatyvos, išbandyti individualią veiklą ar verslą, kurie pradžioje, tikėtina, neatneštų pajamų, tačiau ilgainiui leistų susikurti darbo vietą.
Neabejojame, jog toks sprendimas mažins ir nelegalų darbą, kai gaudami bedarbio išmoką žmonės uždarbiauja nelegaliai, tad valstybė praranda ir išmokas, ir įmokas. Suteikiant galimybę tris mėnesius gauti nedarbo išmoką ir papildomai, legaliai dirbti, šešėlinis darbas tiesiog tampa nepatraukliu darbuotojui.
Atskiro dėmesio ir pagalbos nedarbo atveju reikalauja vyresnio amžiaus darbuotojai, kuriems sunkiau įsidarbinti, kurių sveikata ne visuomet leidžia dirbti tiek ir taip, kaip tikisi potencialus darbdavys. Užimtumo tarnyba skelbia, kad tarp ilgalaikių bedarbių, kuriems pagal naujas taisykles suteikiamas „besirengiančių darbo rinkai“ statusas, net 67 proc. yra asmenys, peržengę 50 metų amžiaus ribą. Iš viso tokių žmonių yra apie 24 tūkstančius ir jų nedarbo priežastis toli gražu ne visada yra asmeninės motyvacijos ar įgūdžių stoka.
Prielaidų skursti ir prarasti darbą Lietuvoje vyresni darbuotojai turi nemažai. Tipinis darbdavys nori viršvalandžius dirbančio, visas užduotis vykdančio tarno ir apie jokias lengvesnes sąlygas natūraliai senėjančiam darbuotojui net negalvoja, o kur dar visi gajūs strereotipai apie vyresnių darbuotojų galimybę mokytis naujų įgūdžių, tobulėti, išlaikyti reikiamas kompetencijas. Visa tai tampa pasiteisinimu, kodėl vyresnio amžiaus darbuotojai nėra samdomi ir netekus darbo jiems ypač sudėtinga susirasti kitą.
Žinoma, yra gerų išimčių, bet jos, deja, netapo taisykle – gerų kolektyvinių sutarčių mažai, o sveiko gyvenimo trukmės statistika Lietuvoje negerėja. Pikčiausia, jog šokiruoja ne tik darbdavio, bet ir valdžios požiūris į vyresnius darbuotojus. Pavyzdžiui, valdantieji didžiuojasi savo naujai stumiama valstybės tarnybos reforma, kurios esminė dalis – atimti tarnautojams priedus už stažą. Žiūrėdami į esminį skirtumą tarp mūsų ir Vakarų šalių visuomenių, mes matome, kad ten vyresni darbuotojai paprastai uždirba daugiau ir kasmet jų bendras socialinis statusas tik gerėja.
Šiuo metu vyresni asmenys saugomi nuo pajamų netekimo kaip ir kiti bedarbiai – 9 mėnesius jie gauna socialinio draudimo nedarbo išmoką. Kai asmenims iki pensijos lieka mažiau nei 5 metai, nedarbo pašalpa gali būti pratęsta dar 2 mėnesiams iki 11 mėnesių.
Ši priemonė turi kelis esminius trūkumus: paskutinius jos mokėjimo mėnesius išmoka sudaro labai nedidelę buvusių pajamų dalį ir, svarbiausia, žmogus iki pat išmokos gavimo paskutinės dienos negali ieškotis darbo, nes gavęs pirmą eurą pajamų išmokos netenka. Skirtingai nuo jaunesnio žmogaus, kiekvienas papildomas nedarbo mėnuo vyresnio amžiaus darbuotojui reiškia dramatišką konkurencingumo praradimą: dėl streso gali sušlubuoti sveikata, prarandama kvalifikacija ir mažėja įgūdžiai, o grėsmė likti amžinu bedarbiu sparčiai auga.
Didžiulė infliacija, pandemijos ir karo sukrėtimai stumia Lietuvos žmones rinktis išankstinę pensiją, o tai dar labiau mažina būsimas pajamas. Nuo 2019 metų pasirinkusiųjų išankstinę pensiją skaičius padidėjo keturis kartus, nereikia savęs apgaudinėti, jog žmonės ją pasirinko iš noro, labiau iš kitos išeities neturėjimo, kai darbo susirasti nepavyksta, bedarbio išmoka nutrūksta, o gyventi ir mokėti mokesčius iš kažko reikia.
Būtent todėl, vertindami kitų šalių praktiką ir siekdami universalesnės, mažiau reikalavimų keliančios pagalbos, siūlome prailginti papildomos nedarbo draudimo išmokos mokėjimą nuo dabartinių 11 iki 15 mėnesių asmenims, kuriems iki pensijos liko mažiau nei 5 metai. Pagrindinis jos pranašumas – ji būtų mokama net ir pradedant gauti papildomas darbo ar verslo pajamas, o tai, esame tikri, leistų vyresnio amžiaus darbuotojams drąsiau bandyti naujas veiklos sritis, nebijant prarasti lėšų, skirtų pragyvenimui.
Jeigu vyresnis darbuotojas išnaudotų šį laiką sveikatos problemoms spręsti ir susitartų su darbdaviu dėl sumažinto krūvio darbe – gerai; jei susikurtų darbo vietą ir be baimės prarasti išmokas gautų pirmas sunkiausiai uždirbamas verslo pajamas – puiku. Bet kokiu atveju, sąlyga ieškotis darbo, dalyvauti perkvalifikavimo kursuose būtų privaloma.
Socialinė politika turi paskatinti, įgalinti, o ne riboti. Lygiai kaip jau buvo su „vaiko pinigais“, mes turime toliau ieškoti silpniausių visuomenės grupių, pasiūlyti jiems universalesnę pagalbą bėdos atveju ir taip mažais, bet tvirtais žingsniais judėti link socialiai teisingos, sveikos ir kūrybingos visuomenės.