Europos Komisijos vadovė taip pat pabrėžė, jog Komisija didina spaudimą tiems, kas mėgina sankcijas apeiti. Kaip gerai žinome, tokių atvejų pasitaikė ir Lietuvoje, ir jau ne pirmą sykį, o paskutinis susijęs su Lietuvos geležinkeliais, kai įsteigus du tarpininkus užsienyje mėginta vežti dar pirmaisiais paketais sankcionuotas baltarusiškas trąšas.
Visa tai vyksta, kuomet pati Lietuva – ir prezidentas, ir užsienio reikalų ministras – nuolat ragina kitas šalis nares imtis kuo griežtesnių sankcijų. Tokie politiniai siekiai yra teisingi, tačiau būtų daug įtaigesni, jei mes patys preciziškai vykdytume savo įsipareigojimus.
Jei lig šiol priimtos sankcijos būtų šimtu, na, bent devyniasdešimčia ar aštuoniasdešimčia nuošimčių vykdomos, matyt, nereikėtų spėlioti, kaip ir kodėl šalis agresorė jas atlaiko, galbūt net ir mažiau reikėtų sankcijų paketų. Jau nekalbant apie tai, kad greičiau išsektų ir agresoriaus puolimo įkarštis, žūtų mažiau karių bei taikių gyventojų.
Neatsitiktinai, matyt, žiniasklaidoje gana atvirai kalbama, jog sankcijų apėjimas tampa verslu ir tai vyksta ne tik Lietuvoje. Pavyzdžiui, Vokietijos ekonomikos ministras Robertas Habeckas pareiškė, jog „yra akivaizdžių sankcijų vengimo atvejų, taip pat ir Vokietijoje.“ Skirtingai nuo Lietuvos pareigūnų, atsakingų už sankcijų vykdymą, Vokietijos ministras nevyniojo problemos į vatą, o apibūdino tai kaip rimtą nusikaltimą.
Vokietijos ekonomikos ministerija parengė priemonių paketą, kad sankcijų nebūtų galima išvengti, juolab, kad tai nebūtų vadinama „verslu“, nes taip sankcijų apėjimas tarsi legalizuojamas, o galiausiai, anot ministro, „išduodamas žmonių, kovojančių už savo laisvę, interesas.“
Kone priešingai šioje situacijoje elgiasi Lietuvos pareigūnai – susisiekimo ministras Marius Skuodis savo atsakomybės išradingai kratosi, spėriai „dalijasi“ sankcijų vykdymo kontrolės atsakomybe su kitomis institucijomis, o labiausiai laukia, kada už sankcijų vykdymą atsakinga institucija pagaliau atsiras Briuselyje… Muitinė, pasienis, matyt, bent iš dalies pagrįstai skundžiasi pajėgumų stygiumi ir jau senokai, tačiau į tai nekreipiama dėmesio.
Šiuo metu, teigia Marius Skuodis, „ministerija, aš ir visos kitos institucijos yra padariusios viską, kas yra įmanoma, kad sankcijų apėjimo nebūtų.“ Tačiau apėjimų, deja, vis dar „pasitaiko“, o ministras ir toliau bejėgiškai skėsčioja rankomis, nes akivaizdu, jog sankcijos ne tik apeinamos, bet ir iš tiesų tampa „verslu“, o jų kontrolę koordinuojanti žinyba daugiau idėjų, kaip tai užkardyti, panašu, neturi.
Tokioje situacijoje atsakingas Vyriausybės narys, mano nuomone, privalėtų ieškoti ir naujų priemonių, o ne tik atsimušinėti nuo žurnalistų klausimų. Ar bent jau pradžiai suvokti, jog iš tiesų akivaizdžiai stinga pajėgumų ir muitinei, ir pasieniui, galbūt ir kitoms šiame kontrolės procese dalyvaujančioms žinyboms ir, suprantama, siūlyti Vyriausybei tuos pajėgumus padidinti, nes sankcijų apėjimo problema tikrai ne vienadienė ir savaime neišnyks.
Neteko girdėti, jog šiais klausimais būtų bendradarbiaujama ar bent dalijamasi informacija bei patirtimi, pavyzdžiui, su Lenkija ar Latvija – artimiausiomis kaimynėmis, kurios, neabejoju, susiduria su panašiais iššūkiais. Nereikėtų tuomet ilgesingai laukti, kol koks nors sankcijų vykdymo kontrolės centras bus įkurtas Briuselyje.
Tiesa, atrodo, Vyriausybė už sankcijų pažeidimus žada griežtinti juridinių asmenų atsakomybę ir net konfiskuoti prekes, tačiau be politinės valios ir patys griežčiausi sprendimai, kaip matome, neveikia, o pažadai, praėjus vienam ar kitam skandalui, užmirštami. Iki kito karto. Ir vėl viskas iš naujo – griežtinsime, bausime ir pan.
Klausimas, kas efektyviau paveikiant šalį agresorę – naujos sankcijos ar jau priimtų preciziškas įvykdymas, jau nebe retorinis. Ir ne tik šalies, bet ir visos Bendrijos mastu. O skatinant kitas šalis nares imtis dar griežtesnių sankcijų, būtų svarbu ir sąžininga parodyti pavyzdį, kaip jos yra vykdomos toje šalyje, kuri tokias iniciatyvas rodo.
Sankcijų (ne)vykdymas ir už tai atsakingų pareigūnų išsisukinėjimai neabejotinai turi toksišką poveikį visam šalies politiniam gyvenimui, gimdo dviprasmybes, veidmainiškumą. Telieka nustebus pasidžiaugti dar išliekančiu pilietinės visuomenės aktyvumu ir nuoširdumu akcijos „Radarom“ ar „Bayraktar“ pirkimo, surenkamos labdaros ir paramos ukrainiečiams bei kitais atvejais.
Kuo silpniau, kuo neryžtingesni ar nekompetentingesni sankcijų vykdymo požiūriu atrodo atsakingi už jų kontrolę pareigūnai, tuo daugiau pagundų sankcijų apėjimo „verslui“. Lietuva yra tranzito šalis ir jos situacija visuomet bus sudėtingesnė nei kitose, ne tokios komplikuotos geopolitinės situacijos šalyse ar regionuose.
Rusijos atsparumas sankcijoms yra kitoks, nei Vakarai įsivaizdavo, jau tik todėl, kad autokratams ir diktatoriams jų žmonių gerovė mažai rūpi. Iš kitos pusės, nepaisant Jungtinių Tautų, Europos Parlamento rezoliucijų, Europos Komisijos sprendimų, daugelio Vakarų lyderių pareiškimų, Rusijoje tebedirba daugiau nei tūkstantis užsienio kompanijų, kurios per agresijos metus, kaip teigia Ukrainos ekspertai, sumokėjo į agresoriaus biudžetą per du šimtus milijardų dolerių.
Ir nors iš „Starbucks“ kavinių Maskvoje, anot BBC žurnalistų, liko tik apytuštės „Stars Cafe“, tačiau dar daug Vakarų prekių ženklų tebedirba, kuria darbo vietas, dalijasi technologijomis. Blogiausia yra tai, kad dalies jų produkcija yra dvigubo panaudojimo ir dėl to tinka žudikiško karo reikmėms.
Savo indėlį į Kremliaus karo biudžetą, deja, įdeda ir sankcionuotų prekių „verslo“ nesugebantys užkardyti mūsų pareigūnai.
