Urbanistiką ne šiaip sau miniu pirmoje vietoje. Statyti reikia ir koncertų sales ( geros statyti dar net nepradėjome), ir stadionus (gal pagaliau pasistatysime), ir darželius, mokyklas (čia miesto valdžių paliktas spragas netruko užpildyti privatus verslas). Privatus verslas stato būstą ir darbovietes –biurus, gamyklas. Stato prekybos centrus, nes tai apsimoka – sklypų jiems atrandama. O štai sklypų ar patalpų valstybinėms mokykloms ir darželiams nėra. Privačių dar atsiranda, nes apsimoka. O valstybinių – ne, nes iki šiol tam trūko politinės valios. Tad ir vežioja tėveliai savo atžalas per visą miestą skersai ir išilgai, tiksliau pasakius ne vežioja, bet dūsta savo automobiliuose spūstyse. Su jais spūstyse savo laisvalaikį leidžia ir tie, kurie atžalų nevežioja. Per moksleivių atostogas rytmetinių spūsčių beveik nebūna, tad ar sunku suprasti, kad, protingai sutvarkius socialinę infrastruktūrą prie gyvenamųjų kvartalų ir verslo rajonų, didžia dalimi būtų išspręstos miesto susisiekimo problemos?
Taigi, susisiekimo problema šiuo metu yra opiausia urbanistinė miesto problema. Net jeigu nevežiosim į kitą miesto galą vaikų, vis viena važiuosim, nes Vilnius ne Balbieriškis, per penkias minutes pėsčias neapeisi. Kas į darbą, kas apsipirkti, kas į svečius. Kuo važiuosim? Kas automobiliu, kas visuomeniniu transportu, kas dviračiu ar paspirtuku. Dviratis – puiku vasarą. O žiemą? O kai lyja, kad ir vasarą? Apklauskite tuos tris ar penkis procentus vasarą beveik kasdien važiuojančių dviračiu ar paspirtuku – beveik visi jie turi automobilius.
Mūsų herbe puikuojasi Vytis, o šių dienų raitelio žirgas – automobilis, tad lietuvio mentaliteto greitai nepakeisi. Dauguma važiavo, važiuoja ir važiuos automobiliu. Kiti važiuos visuomeniniu transportu. O vėlyvą rudenį ar žiemą į automobilius, autobusus bei troleibusus persės ir dviratininkai. Visi kartu važiuos tose pačiose gatvėse ir magistralėse. Tad, nors vadinamasis jų „siaurinimas“ ir yra gražu, susisiekimo problemų jis nesprendžia. Ne tai turėtų būti prioritetas dūstančiam nuo spūsčių miestui.
Turime tiesti naujas magistrales, o esamose naikinti šviesoforus ir įrengti dviejų ar daugiau lygių sankryžas. Pirmajame nepriklausomybės metų miesto bendrajame plane, tada dar generaliniu vadintame, buvo numatyta, kad visos visų magistralinių gatvių sankryžos bus kelių lygių. O kas per trisdešimt metų padaryta? Beveik nieko. O ir tose keliose, kuriose įrengti keli lygiai, vis vien neišvengta šviesoforų, stabdančių eismą, taigi tikslas pasiekiamas tik dalinai. Labai blogas pavyzdys yra Žirnių ir Liepkalnio gatvių sankryža, galų gale įrengta po ilgų laukimo metų. Nors jai įrengti išleisti dideli pinigai, šviesoforų neišvengta, nes neužteko valios nugriauti šalia esantį prekybos centrą ir kitus menkaverčius pastatus. Na, o Gariūnų šviesoforas yra tikra šio žanro klasika.
Nors senamiestyje ir miesto centre nuosavų automobilių eismas kažkiek ribojamas, tačiau vis tiek čia jie neišsitenka kartu su autobusais, troleibusais, pėsčiaisiais, dviratininkais ir paspirtukininkais, o ateityje ir dar labiau neišsiteks. Išeitis – visuomeninio transporto nuleidimas po žeme. Klasikinis tokios problemos sprendimo pavyzdys yra Kopenhaga, ne ką už Vilnių didesnis miestas.
Kopenhagoje buvo išbandyta viskas, kas dabar bandoma Vilniuje – nuo gatvių siaurinimo ir dviračių takų įrengimo iki autobusų juostų gatvėse. Paspirtukai, kurių laisvei miesto centre galiausiai buvo uždėtas apynasris, problemų taip pat neišsprendė. Tačiau miestas išsilaisvino nuo spūsčių tik nutiesus metro. Nedideli kompiuterinių sistemų valdomi traukinukai, miesto centre neriantys į tunelius, buvo vienintelis teisingas sprendimas.
Taigi, metro. Vilniuje jis buvo planuojamas dar devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Pirmaisiais nepriklausomybės metais idėja buvo beveik beatgimstanti, bet metroskeptikai šią idėją vėl numarino, paskleisdami mitą apie metro brangumą: „Ar mokėsite už bilietą 5 litus?” klausė jie (dabar būtų apie 1,5 euro). Jau dabar mokame už autobuso bilietėlį po eurą, ne už kalnų ir tas pusantro. Kitas mitas: metro reikalingas tik milijoniniam miestui, o Vilnius toks nėra ir, tikėkimės, tokiu niekada netaps. Europoje yra ne vienas Vilniaus dydžio ar netgi mažesnis miestas, turintis metro. Ne miesto dydis nulemia metro reikalingumą, bet jo užstatymo ir gatvių tinklo specifika.
Ir dar vienas argumentas metro naudai: prasidėjus karui Ukrainoje pamatėme, kad metro tampa nepakeičiama slėtuve karo ar didelės katastrofos, pavyzdžiui, radiologinės atveju. Turint tokius kaimynus, kokius turim, tai ypatingai svarbu.
Metro gal dar ne ateinančių ketverių metų klausimas, bet nepamirškime jo būtinumo Vilniui. Tad nepaliaukime svajoti, o svajonės, žinia, pildosi.