Manė, kad važiuoja į atlaidus
Kai 1948 metų gegužės 22–24 dienomis visoje Lietuvoje pradėta vykdyti viena didžiausių trėmimo operacijų kodiniu pavadinimu „Vesna“ („Pavasaris“), buvo numatyta iš šalies išsiųsti 48 000 žmonių – 12 000 šeimų. Tremčiai pasmerktos partizanų, ryšininkų, ginkluotos rezistencijos rėmėjų, ūkininkų šeimos. Dauguma jų gyvuliniuose vagonuose išgabentos į Krasnojarsko kraštą ir Irkutsko sritį, daugiau nei 4 000 – į Buriatiją-Mongoliją. Kartu su suaugusiaisiais į Šiaurę buvo išvežta beveik 12 000 vaikų. Tarp jų ir panevėžietė Dalė Irena Marozienė, tremtyje atsidūrusi ketverių. Vyriausiam jos broliukui Algiui tebuvo šešeri, jauniausiai sesutei Almai – vos pusmetis.
„Naktį apie pirmą valandą tėvams kažkas pranešė, kad veš, – vėliau Dalytė ne kartą girdėjo artimųjų pasakojimus apie tą lemtingą naktį. – Mama su tėčiu pasitarė ir pasakė: nesijaučiame kalti, o namuose trys maži vaikai – kur pasitraukti?“
Dar po keturių valandų į šeimos namų Įstricos kaime, Žaliosios girioje, duris pasibeldė neprašyti svečiai. D. I. Marozienė iki šiol pamena, kaip mama ragino mažuosius keltis sakydama „važiuojame“.
„O kur tuos vaikus veždavo iš kaimo? Į atlaidus, į Paįstrį“, – tuomet mergytė nesuvokė, kaip ilgai nebematys namų.
Pagailėjo už naminukę
Tą ankstų 1948 metų gegužės 22-osios rytą Panevėžio geležinkelio stotis buvo pilna žmonių. Jie čia vežti iš visos apskrities – per artimiausias porą dienų iš miesto sovietinių jėgos struktūrų samdiniai ir jų pakalikai išsiuntė du ešelonus su 2 019 tremtinių. D. I. Marozienės broliukas, nesuprasdamas, kas vyksta, džiaugėsi, kad bus didelis kermošius.
Tuomet mama ir nebeatlaikiusi: „Pamatysi, vaikeliuk, koks tau kermošius bus.“ „Mama pasakojo, kad jai neiškrito nė viena ašara“, – prisimena ponia Dalė. Kai pasakė, kad išveža, motina tik rūpinosi, ką paimti, – juk teko leistis į nežinią su trimis mažais vaikais, kurių vienas – visai kūdikis. Mažos mergaitės atmintyje įsirėžė ir kaip dar namuose stovėdama lovelėje matė prie stalo sėdinčius uniformuotus vyrus ir tėtį. Tėtis išsikasė prie klėties slėptus du butelius naminukės.
„Nežinau, į kokią nežinią vežate. Gal reikės man vaistams“, – argumentavo šeimos galva, maldaudamas neišvežti bent jau jo sergančios motinos. Uniformuotieji iš pradžių nesutiko, bet, panašu, naminukė jiems vis dėlto rūpėjo labiau nei įsakymo vykdymas. Jau sodinant tremtinius į vagonus jie leido už alkoholį palikti Dalytės močiutę Lietuvoje. Po pusės metų ji mirė gimtajame krašte – kelionės į tremtį nebebūtų ištvėrusi.
Gelbėjo vaikus
D. I. Marozienės tėvai gyveno ūkiškai – turėjo 12 hektarų dirbamos žemės. Dalį produkcijos veždavo parduoti į Panevėžį, čia arklius palikdavo pas žmones, gyvenusius šalia Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios Smėlynės gatvėje. Kartą, jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Dalytės tėtis rado namų šeimininkę verkiančią – siaučiant karui, vyras ją paliko su trimis vaikais. Ūkininkas iškart pasiūlė važiuoti pas juos į kaimą – vietos daug, yra iš ko verstis. Vieniša moteris su vaikais Įstricoje pragyveno iki karo pabaigos, tada vėl grįžo į Panevėžį.
„Kai prasidėjo trėmimai, kiti eidavo į stotį pažiūrėti, gal išvys ką nors pažįstamą, – pasakoja Dalė Irena. – Ji pamatė mus. Prašė mamos atiduoti Almutę – žadėjo užauginti. Bet mama tik prisispaudė mažąją. Pasakė neduosianti – kaip bus, taip.“ Tad moteris nulėkė į parduotuvę, nupirko gerų sausainių ir įdavė lauknešėlį.
D. I. Marozienės įsitikinimu, tie sausainiai išgelbėjo sesutės gyvybę. „Tėvai išgelbėjo jos vaikus, o ji išgelbėjo mūsų“, – sako buvusi tremtinė.
Iki tol Almutę mama dar maitino pati, tačiau dėl kelionėje patirtų išgyvenimų dingo pienas. O vos pusės metukų vaikeliui kitokio maisto nelabai buvo. Laimė, motina turėjo pasiėmusi nedidelį lagaminėlį su vaistais (jo turinys ir vėliau ne kartą gelbėjo šeimą prireikus pagalbos), kuriame buvo ir sauso spirito. „Trys maži vaikai – ar naktį pilvą kuriam suskausta, prireikia arbatos, – atlauži spirito, uždegi ir sušildai“, – D. I. Marozienė sako tai buvus tikru išsigelbėjimas.
Mama trupučiu vandens užpildavo tuos sausainius, padarydavo košytę, pašildydavo ant spirito ir ja maitindavo dukrą.
Persekioja vagono durų garsas
Susiruošti teturėjusi keturiasdešimt penkias minutes, Dalytės mama susiprato paimti į kelionę ir naktinį puodą vaikams, kurį daugelis paskui skolinosi. Sausakimšai prigrūstuose, dusinančiuose gyvuliniuose vagonuose apie patogumus negalėjo būti nė kalbos. D. I. Marozienė mena, kaip, sustojus ešelonui, ginkluoti prižiūrėtojai atidarydavo vagonų duris ir liepdavo visiems išlipti. Atsiradus galimybei atlikti gamtinius reikalus, tūpdavo pakelėje visi kartu – vyrai, moterys, vaikai.
„Tą atidaromų durų garsą dar ir šiandien girdžiu…“ – sako ponia Dalė. Daug kas neištvėrė pragariškos kelionės – mirusiuosius prižiūrėtojai palikdavo kažkur pakeliui. Panevėžietės šeimą gabeno į už 7 000 kilometrų esančią Buriatiją-Mongoliją, kur vyravo miško pramonė. Tremtiniai pirmiausia buvo apgyvendinti buvusiuose japonų belaisvių barakuose Belaja Rečka kaime – kiekviename kambaryje po keturias šeimas. Pati D. I. Marozienė to nepamena, bet vyresnieji vaikai pasakojo, jog kitą rytą naujakuriai atsikėlė taip sukandžioti blakių, kad net sutino.
„Matydavau, kaip tėvai atskeldavo ilgas balanas ir naktį, kai blakės eina sienomis, jas degindavo. Jos lipdavo sienomis, ant lubų ir jausdavo, kur žmogus guli, ir krenta ant tavęs“, – prisimena D. I. Marozienė. Vėliau vyrai pastatė naujus barakus. Kiekviename glausdavosi po aštuonias lietuvių šeimas, turėjusias po kambarį, nedidelę virtuvę, prieangį.
Svarbiausia netingėti
Po kelerių metų, kai aplinkinis miškas buvo iškirstas, tremtiniai perkelti gyventi į Staraja Brian. Dalytė prisimena girdėjusi tėvą sakant, kad abu kaimus teskyrė 20 km atstumas, tačiau naujoji gyvenvietė buvo pusantro kilometro žemiau. Tad šeima, ankstesnėmis sąlygomis galėjusi užsiauginti tik bulvių – kitoms daržovėms buvo per šalta, naujoje vietoje jau sulaukdavo ir agurkų, pomidorų derliaus. Čia D. I. Marozienė pradėjo lankyti ir mokyklą. Ūgtelėjusios mergaitės atmintyje išliko senųjų Staraja Brian gyventojų gatvė – ilga, bemaž poros kilometrų, – su įspūdingais namais.
„Visi išraižyti ornamentais, kaip išmegzti. Vartai didžiuliai – nemokėsi, neįeisi. Rankenos irgi raižytos“, – pasakoja buvusi tremtinė. Vaikams gerai buvo ten, kur buvo jų tėvai – juolab kad kitokio gyvenimo mažieji nelabai ir prisiminė. Be to, jų šeima, viena iš nedaugelio laimingųjų, nebuvo išdraskyta (vyrus dažnai atskirdavo ir išsiųsdavo į kitas tremties ar įkalinimo vietas). Tėvui likus kartu, visiems buvo lengviau verstis. Vaikai irgi prisidėdavo: eidavo į kalnus uogauti, grybauti. „Tėvai nelaikydavo dykų – reikėdavo padėti“, – sunkiausia, anot D. I. Marozienės, buvo, kol šeimyna pagaliau išgalėjo įsigyti karvę.
Pasak panevėžietės, lietuviai tremtiniai buvo labai darbštūs, o Buriatijos-Mongolijos žemė – derlinga. Užtekdavo prakapstyti, įkišti bulvę ir užaugdavo – jokių trąšų nereikėjo. Svarbiausia buvo netingėti dirbti. Sibire sparčiai kilo nauji namai. Jų langus reikėjo įstiklinti, tačiau tinkamų priemonių stiklui pjaustyti nebuvo. Tad D. I. Marozienės tėtis, paprašęs atsiųsti jam iš Lietuvos deimantinį rėžtuką, ėmėsi stiklintojo darbo, kurį vėliau perėmė sūnus. Dalės brolis dar turėjo ir fotoaparatą.
„O rusai juk labai mėgsta fotografuotis, – pasakoja ji. – Tai naktimis, per išeigines su broliu darydavome nuotraukas – pradėjome iš to uždirbti.“
Mirė vienas po kito
„Kai mus nuvežė, oi, kaip mirė maži vaikai ir seni žmonės…“ – negali pamiršti D. I. Marozienė. Pasikeitus klimatui, maistui, visus iškart ėmė guldyti užkrečiamos ligos. „Jei viduriuoja su kraujais, jau viskas – miršta žmogus“, – baisiais prisiminimais dalijasi buvusi tremtinė.
Kaime buvo skirtas atskiras sklypas tremtiniams, kuriame laidoti vien lietuviai. Staliaus amatą išmanantis Dalės tėvelis gamindavo karstus, o mama eidavo giedoti į šermenis. Tremtyje mirė ir vos gimusi D. I. Marozienės sesutė: būdama 42-ejų, mama pagimdė dvynukes, iš kurių išgyveno tik viena. „Vežė į rajoninę ligoninę, šešiolika parų ten laikė, – pasakoja moteris. – Mama labai nukraujavo ir vos nemirė – pasakodavo, kaip, pakėlus savo ranką, matė nagus jau pajuodusius.“ Gimdyvę jau ruošėsi išleisti namo, kai, motinai maitinant vieną dvynukių, dukrelė pradėjo merdėti jai ant rankų – dar spėjo kaip mokėdama pakrikštyti. Tuo metu Dalei jau buvo devyneri, tad kol mama sustiprėjo, visa išgyvenusios sesės priežiūra, vystyklų skalbimas lediniame vandenyje lauke gulė ant jos pečių. Jau Atgimimo metais lietuviams pradėjus susigrąžinti artimųjų palaikus iš tremties vietų, Dalės šeima nusprendė sesutės palaikų neieškoti. „Mama tuo metu dar buvo gyva. Sakė, mažutė, ką ją ten bejudinsi“, – prisimena D. I. Marozienė, kurios šeimos dalelė taip ir liko ilsėtis tolimoje Buriatijoje.
Lietuvių kalbos neprarado
Tremtyje D. I. Marozienė praleido dešimt metų – kone visą vaikystę. Pirmųjų keturių gyvenimo metų Lietuvoje ji beveik neprisiminė. Telikę nuotrupos, kad prie namų augęs didžiulis sodas, kaip močiutė anūkams iš turgaus parveždavo saldainių. Ponia Dalė šypsosi prisiminusi močiutės prijuostę su didele kišene.
„Kad visų saldainių iš karto nesuvalgytume, ji sakydavo įdėti jai į kišenę – neva užaugs. Tai su broliu vis klausinėdavome, gal jau užaugo“, – prisimena smagią vaikystės akimirką. Mokyklą – visas septynias jos klases – tremtinė baigė Sibire. Joje teko kalbėti rusiškai, tačiau gimtąją kalbą net ir atšiaurioje šalyje lietuvių šeima išlaikė. Apylinkėse gyveno daug tautiečių – apie 50 šeimų, be to, mama griežtai reikalaudavusi namuose kalbėti tik lietuviškai. „Jei būdavome vieni, kalbėdavome rusiškai, bet prie mamos – visada lietuviškai, – prisipažįsta D. I. Marozienė. – Taip lietuvių kalbos nepraradome.“
Svajonėse – lietuviški obuoliai
Šeimą Sibire retkarčiais pasiekdavo siuntiniai iš Lietuvos. Ponia Dalė pamena, kaip, būdami vaikais, juos apžiūrėdavo iš visų pusių dar nepradarytus su viltimi, kad gal juose ras obuolių. Toli nuo namų tokie gardumynai neaugdavo. Tiesa, siunčiant tokį ilgą kelią, dalis jų supūdavo, tačiau vaikams tai buvo didžiausias skanėstas – obuolių kvapą jusdavę net sapnuose. Sykį, tremtyje išbuvus gal septynerius metus, šeimą pasiekė siuntiniai iš netikėto krašto – Kanados. Ten gyvenę D. I. Marozienės dėdės – mamos broliai ilgą laiką negavo informacijos apie tai, kur jų sesuo.
„Kai tik iš Lietuvos parašydavo, kad mes tremtyje, tas laiškas jų nepasiekdavo, – aiškina Dalė. – Mama gavo jų adresą ir surašė smulkiai kelis lapus, kaip trėmė, kur išvežė. Tą laišką iš Sibiro jau gavo.“ Iš giminaičių Kanadoje šeimai atkeliavo net trys siuntiniai su reikalingais daiktais. Jie buvo ramstis net ir grįžus į Lietuvą. D. I. Marozienė pamena dėdžių atsiųstą kaproną, labai populiarų išleistuvių suknelėms siūti. Medžiagą mergina parduodavo, nors įkliuvus už tai, kas valdžios vadinta spekuliacija, galėjo liūdnai baigtis.
„Parduodavau, nes reikėdavo pinigų, o kainos buvo geros“, – sako kitos išeities neturėjusi Dalė, kartą ir pati buvusi pavėžėta iki milicijos skyriaus už tokią prekybą. Dabar juokiasi prisiminusi, kaip, kuriam laikui palikta viena, sėdėjo ir kurpė pabėgimo planus, kurių, laimė, neprireikė: liepę taip nebesielgti, milicininkai ją paleido.
Drebėjo ir dieną, ir naktį
Ne iš karto paaiškėjo, kad D. I. Marozienės šeimą ištrėmė apskundus ją ryšiais su partizanais. Tik jau nepriklausomybės metais išsirūpinę iš archyvų dokumentų kopijas jie sužinojo ir priežastį, ir galimą informatorių – kad išdavė greičiausiai kankinama buvusi partizanų ryšininkė. Pokaris šeimai, gyvenusiai miško apsuptyje, buvo neramus, baugus metas.
„Mama pasakodavo, kad šuo suloja – ir jiedu su tėčiu jau dreba, nes nežino, kurie atėjo. Juk kiek sudegino, nukankino žmonių“, – sako D. I. Marozienė. Jos žiniomis, kartą, mamai dar laukiantis, į sodybą atėję stribai prie sienos pastatę tėtį įrėmė šautuvą, liepė atiduoti aulinius batus, kurių jau nebebuvo. Galiausiai nieko nepadarė – mirtinai išgąsdinę moterį, pasijuokė. Tokia buvo to meto realybė. „Mama sakydavo: išvežus į tremtį nieko neturėjome, bet nors ramiai galėdavome išsimiegoti“, – mena buvusi tremtinė.
Pasak panevėžietės, prieš tremtį surašinėjant šeimos turtą, tėtis pačią geriausią karvę, duodavusią 40 litrų pieno per dieną, dar sugebėjo palikti piemenei.
„Pasakė, kad karvė ne mūsų – jos atsivesta į ganyklą. Žmogui gėris, o karvę vis tiek būtų atėmę“, – sako ji. Be to, šeimai pavyko išsaugoti ir namus. Sužinojęs, kad atsidūrė tremiamųjų sąrašuose, tėtis pasidalijo pinigus su broliu. Šis išėjo iš namų, o vėliau sugrįžęs juose gyveno. Tad namai nebuvo išdraskyti ir kažkam atiduoti. Iš Sibiro parvykusi šeima turėjo, kur prisiglausti.
Siekė geresnio gyvenimo
Bet net ir turint stogą virš galvos, po dešimties metų sugrįžus į Lietuvą lengva nebuvo. Tuo labiau kad tėtis nebenorėjo, jog vaikai augtų senuosiuose namuose Žaliojoje. „Nenorėjo į mišką sukišti. Ką daryti keturiems vaikams miške? – sako D. I. Marozienė. – Visi taip ir išėjome į miestą.“
Šeimos galva prisiregistravo pas savo seserį Panevėžyje, įsidarbino. Kai Rožyne dalijo sklypus, paprašė skirti ir jam. Gavęs žemės, namą statėsi pats, su vyresniaisiais vaikais, nes samdyti talkininkų nebuvo iš ko.
„Žiūrėdavome, kad tik medžiagų būtų iš ko nupirkti“, – prisimena Dalė. Tėtis mirė sulaukęs 67-erių, nuėjęs ilgą, sunkų, bet gerais darbais pažymėtą gyvenimo kelią. Pats likęs be tėvo keturiolikos, vyriausias iš penkių vaikų, buvo pratęs prie juodo triūso. „Kiek jis per tuos 67 metus nudirbo! Kaime didžiulius namus pasistatė, keturis vaikus užaugino, dešimt metų Sibire išbuvo, grįžęs namo vėl namus pasistatė“, – kaip be galo darbštų ir nagingą žmogų tėvą prisimena D. I. Marozienė. Darbštus žmogus ir savo vaikus tokius išaugino.
